7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Fotografija
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

 

Nors tai asmeniška. Mudvi su Dalia sieja ta pati liga – pasveikusi netrukus dalinausi patirtimi, kaip ištverti. Ne pačią ligą, o ilgalaikį kūno valdymą iš medicinos kontrolės punkto, kur sprendžiama, kiek jį dar panuodyti, kad nevaldomai besidauginančios ląstelės žūtų, o tvarkingai dirbančios – išgyventų. Trunka maždaug tiek pat kaip nėštumas, tik pabaigoje – ne kūdikis, o laisvė nesvarumo būsenoje, kai nežinai, ar ji tikra ir ar ilgam. „Įsimintina kelionė įvyko prieš 5 metus. Atgalinio bilieto niekas negarantavo, – rašo anotacijoje Mikonytė ir sukelia jaudinančių nuotykių lūkestį pandemijos uždarinėtame pasaulyje. Bet trečiasis sakinys jaudulį paverčia juoduliu su chloro prieskoniu. – Persikėlimas į kosminę Santariškių stotį. Mamografijos, rentgenai, biopsijos, magnetinio rezonanso tomografijos (MRT). Chemo- ir radioterapijų ciklai ir fazės. Kaip ir kosminėse kelionėse, scenarijus rašomas gyvybę palaikančių sistemų. Mes galime tik stebėti(s).“

 

Jei visa tai perskaičius kam nors dar neaišku, pavadinimą „bust“ reikia suprasti angliškai (krūtys, nesėkmė, bankrotas), lotyniškai (bustum – laidotuvių laužas, kapas, antkapis), o galiausiai – lietuviškai (bust(i) – veiksmažodis, kurio galūnė nukąsta). Kalbos susikalba ir kuria klasikinį pasakojimą iš trijų dalių. Tiesa, galerijos lange skaitant užrašą mane ištikusi momentinė disleksija pasiūlė dar vieną versiją: „lust“ – geismas. Jį, regis, ne tik reprezentavo, bet ir kurstė viduje įžiūrimos gėlių fotografijos. Žiedai – augalų dauginimosi organai, gundantys vabzdžius ir žmones.

 

Bet Mikonytės nufotografuoti žiedai lyg sutrypti ar kiek nukrypstantys nuo tikslaus atvaizdo. Jų skaitmeniniai pavidalai ỹra sujudėjus žvilgsniui, lyg ardytųsi pati percepcija – nuo kvapų svaigulio ar nuodų. O gal radioterapija paveikė tavo smegenis ir tu kovoji, kad tikrovės vaizdinys neišsilydytų galutinai, stengiesi sulaikyti struktūros racionalumą ir – svarbiausia – neparodyti kitiems, kad tavo regimą tikrovę jau dekonstruoja trikdžiai. Esi pilnavertė dabarties dalyvė tik tol, kol sugebi gerai atrodyti bet kur ir bet kada. Ligos išduoti nevalia. Juo labiau – galimai mirtinos. Todėl viename parodos kampe eksponuojami keturi spalvoti perukai. Ryškūs. Net šaižiai – iki beprotybės. Pamenu, kaip Dalia su jais vaikščiojo. Manasis pridengė ligą spalvų natūralumu. Nors kai pažiūriu į tų laikų nuotraukas, atrodau sau dirbtinesnė, nei buvo Dalia su tais žaliais ir violetiniais. Ji labai natūraliai įsipaišė į paviršių kultūrą, ryškiais cheminiais potėpiais atmušė tiriančius žvilgsnius, užsimaskavo. Dabar nusiima kaukę, nes atėjo laikas apmąstyti patirtį – ir tam paskatina mane.

 

Galbūt padeda ir visuotinės ligos kontekstas. Porai mėnesių mūsų namai buvo virtę ligoninės palatomis, kur menami daktarai nuotoliniu būdu menamai matavo mūsų temperatūrą ir vertino kiekvieną kostelėjimą ar čiaudulį kaip simptomą. Įpratome galvoti apie ligą (tiesa, tik vieną) kaip apie kasdienybę, o ne išimtį, kuri nukišama į ligoninę. Todėl galima užsiminti ir apie kitą – seną ir baugią – ligą, kuri niekur nedingsta pasirodžius naujam virusui. Ji jau dažnai išgydoma, bet neatitaisomai pakeičia tavo kūną ir asmenybę. Ji tarsi suteikia mirties licenciją išdrįsti daugiau, daryti dabar, daryti tai, kas anksčiau gąsdino, nors traukė. Nes mirties tikrovė įsitvirtina tavo sąmonėje ir amžinybės iliuzija nebegrįžta.

 

Niekada šia liga (dabar vėl vengiu tarti jos vardą) nesidomėjusiems turbūt verta priminti statistiką. Ja susirgs viena iš aštuonių moterų, kas penkta jų – jaunesnė nei 50 metų. Lietuvoje šiemet nuo jos apie 550 moterų mirs. Laiku suspėjus diagnozuoti, 90 procentų susirgusiųjų pasveiks (tikėtina, kad karantino metu tapusi neprieinama sveikatos apsauga šią statistiką pablogins). Taigi, nors atgalinio bilieto niekas nežada, didelė sėkmingos pabaigos tikimybė padeda ištverti viską. Mikonytės paroda transliuoja tą gerąją, palaikančią energiją, tarsi apšviečia pakilimo taką.

 

Gėlių fotografijos, išbarstytos po visą galerijos erdvę, yra tarsi tavo gyslomis tekančių nuodų ir mirties artumo sustiprinti regėjimai. Tuomet sąmonė kabinasi į aplinkinius gyvus padarus, į augalus, nes tik jų vaizdas kiek sušildo tą nematomą gumulą, išstūmusį kitas mintis, regis, visam laikui. Štai smilga – jos niekas negydys, kai susirgs. Man geriau, mane gydo. Gal todėl Mikonytės nufotografuoti žiedai tokie ryškūs – norint apsiginti nuo nematomo vidaus priešo, būtina stipriai susikoncentruoti. Žiedai ir yra prieštaringų reikšmių koncentratai. Laikinumo (gražaus ir tragiško) ir amžino atgimimo (kasmet augalams (ap)mirštant). Pačiai menininkei ligos palikti randai primena rožes, „išsiskleidusias infekcijos pažeistų teritorijų kūno žemėlapyje“. Neatsitiktinai kai kurie jos nufotografuoti žiedai atrodo išmesti. Mikonytės kartu su menininku Adomu Žudžiu, rašytoja Lina Simutyte ir kompozitore Ruta MUR sukurtas filmas atskleidžia, kas tai: sekretai, atrandami baltoms rankoms nuvalant (kapo?) žemes. „Šie sekretai – ir išgyvenimo džiaugsmo šventė, ir pagirios“, – rašo Mikonytė.

 

Gėlių fotografijos yra galerijos sienose pravalyti sekretai, o ant sienų išpaišytos tatuiruotės jas paverčia oda. Tatuiruotes Mikonytė kūrė bendradarbiaudama su Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen ir Lina White 2015–2020 metais, taigi pradėjo prieš minėtus penkerius metus. Tai – ne iškart išnarpliojami augalų, geometrinių figūrų, architektūrinių elementų raizginiai. Narplioju: pastatų gabaliukai auga ant medžio, penkiakampį langą užtemdo šikšnosparnis, merginos kūnas nupjautas ties krūtimi, jos burnoje – obuolys, akis dengia peilis, o smilkinyje – taikinys. Ji laiko kitą merginą už rankos, bet jos pačios nėra. Tik kabo rankos. Kitoje tatuiruotėje ištiestos rankos gaudo išsibarsčiusios dangaus dėlionės „lietų“. Pamažu lengvas tatuiruočių piešinys virsta iš panikos besiardančia tikrove, kurią mėgini sugriebti. Vėl – grožis, gundymas, trumpalaikiškumas, baimė, mirtis vienu metu.

 

Tai – išorė, odos ekrane demonstruojamas įvaizdis. Vidus – už šoninės sienelės paslėptoje prietemoje rodomame filme „bust“. Jo vizualumas – technologinis. Čia susijungia Mikonytės jau kurį laiką naudojama fotogrametrija ir medicininė skanografija. Įsivaizduojamos gėlės pražysta kūno vidaus atvaizduose, kuriuose ekspertų akys ieškojo ligos. Iš galvos neišeinančios pažeistos krūtys – tokios lengvos tose skanogramose – skatina pasimatuoti praeities vizualumo formas – paveikslus, kur tiek daug gundančių krūtų. Kiek šitų moterų mirė nuo krūties vėžio? Ar jos pačios žinojo? Akimirksniu tos rausvos, putlios krūtys tampa pažeidžiamos, paruoštos chirurgo skalpeliui, o ne tapytojo teptukui. Viso to veiksmo centre – torsas, besisukiojantis, besilydantis, permontuojamas, plastikinis, bet kalbantis. Taip tyliai, tarsi balsas tikrai sklistų iš vidaus, prislopintas minkštų audinių. „Šiame kūne daug nevilties“, – sako balsas ir vardija, kas jame telpa: ne tik elementarūs organai, bet ir išnaros, ir panagių druska, ir benzinas. Ir „nebūties negatyvai“.

 

Negatyvas – fotografei turbūt miela sąvoka, nereiškianti nieko negatyvaus, tik priešingais tonais pakeistą vaizdą. Negatyvo tikrovė ne visai suvokiama. Į ją ilgiau paspoksojus, pozityvinis atspaudas atrodo šiek tiek netikėtas. Taip į fotografijos procesą įsiterpia nuostaba. Šis negatyvo kaip netikrumo tarpsnis prarastas skaitmeninėje fotografijoje. Bet jis liko medicininiuose kūno atvaizduose. Ultragarsas, rentgenas, skanogramos – kiekviena technologija savaip perteikia tai, kas neįžiūrima, nesuvokiama ir baugina. Tokių vaizdų estetiką tyrinėjusi menininkė Marija Šaboršinaitė juos pavadino atlaikaisatlikusiais po diagnozės ir po mirties, atlankančiais vėl be jokio reikalo, atgyjančiais ir atbulais, tik atgarsiais, į kuriuos, „vos nustojus įtemptai žiūrėti“, įsisuka baugas. O „nuolatos dabar egzistuojantis baugas – tai simptomas, kurio negali nuskaityti, tačiau žinai jo reikšmę. Jis niekuomet neišsipildo, jo esmė – nuogąstavimas, dvejonė, baimė, klaikas, nerimas dėl gresiančio pavojaus. Baugas veikia kaip skaičiuotė, kuri pati nieko nereiškia – ji yra žingsnis tarp įvykių – skaičiuotės esmė ta, kad ji [kažką] lemia.“ („Tvinkčiojantis atlasas. Tekstas fotografijoms“, Vilnius–Reikjavikas–Vilnius, 2015–2017, p. 17.)

 

Sujungusi vien kursyvu užrašytus žodžius gaunu: anksčiau dabar baugas lemia. Tai mačiau ir Mikonytės filme vibravusiuose ligos atlaikuose: anksčiau–dabar, tavo–mano, mirsi–gyvensi. Iš jų baugas persikėlė į keistai akytą onkologijos ligoninės atvaizdą. „O kas, jei miestai atskraidinami iš Kinijos“, – ataidi tas pats balsas, apsimetęs plastikos chirurge, nežinančia, koks turi būti Vilniaus veidas. To pastato vaizdas ilgai užsibūva ekrane, keičiasi labai iš lėto – kaip (n)eina laikas užsilikus ligoninėje, apribotai jos sienų ir procedūrų. Sienos palengva minkštėja, lyg tolsta nuo aktualybės, o gal virsta gyvu kūno audiniu, į kurį dabar galima ne tik skverbtis adatomis, bet ir prasmegti, krūtyje apčiuopus sustandėjimą ar po operacijos likusį randą. Oda nebėra apsauginis sluoksnis, ji pralaidi ir efemeriška, kaip tie žiedai, kurių mumijos atrandamos nuvalius žemės apnašas.

 

Paskutinis mano aprašytas vaizdinys buvo pirmasis filmo kadras. Ekrano tamsoje suspindo žvaigždynas. Ir tik po kelių sekundžių paaiškėjo, kad blyksi žemės grūdeliai. Šis sutapimas – begalinio kosmoso, kurio dulkės mes gi ir esame, ir žemės, į kurios dulkes pavirsime, – buvo ir svaigus, ir baugus. Blyksnis, kurio pakanka, kad pabustum iš savisaugos sapno.

 

Paroda veikia iki gegužės 30 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas