7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po pandemijos: III dalis

Pranašavimo bangai atslūgstant

Agnė Narušytė
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Tarp disciplinų
Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.

Pandemija nusidėvėjo. Karantinas nusidėvėjo. Italai nebedainuoja balkonuose. Arba žurnalistams atsibodo apie tai pasakoti. Galbūt kitose šalyse žmonės tebeploja medikams, bet ir apie tai nebekalbama. Manojoje Gėlių gatvėje papūtus vėjui skraido tik vienkartinės pirštinės, paniškai išskėstais pirštais mėginančios už ko nors užsikabinti. Bet nieko nėra, visiškai tuščia. Tik balandžiai vis tupia į mano balkoną pagerti vandens ir rimtai svarsto, ar verta nuskristi, kai išlendu pamirkčioti saulei.

 

Beveik niekas nieko nebepranašauja, nes viskas jau pasakyta: mūsų ankstesnis gyvenimas niekada nebesugrįš, viskas žlugs, jei dar nežlugo. Nežinau, gal jie ir teisūs. Kažkodėl staiga nebesinori grįžti į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią, kai ekonomikos griuvėsiuose reikėjo viską tverti nuo pradžių, saugantis nežinia kur galinčio nuvežti taksisto, bombų ir finansinių piramidžių, suviliojusių daugybę naivių homo sovieticus ateitimi be rūpesčių ir be pastangų. Anuomet taip godžiai visu kūnu siurbta išsiilgtoji laisvė daryti viską, kas buvo uždrausta, net tai, kas nelogiška ir neįmanoma, kažkodėl dabar nevilioja, kai pro langą vėl matai iš urvų išlindusį ir nieko nebebijantį padugnių gaivalą. Kaip prieš beveik trisdešimt metų. Tai jau buvo praeityje. Ir vėl bus?

 

Kaip tik tada skaičiau apie nusidėvėjimą 1991 m. į lietuvių kalbą išverstoje Algirdo Juliaus Greimo knygoje „Apie netobulumą“, įtrauktoje į jo raštų rinktinę. Nagrinėdamas literatūros kūriniuose aprašytas stiprias estetines patirtis Greimas pastebėjo, kad jų poveikis nuslopsta, kad dirgiklių (ir juslėms, ir vaizduotei) reikia vis stipresnių, o nusidėvėję ekscesai užgula mūsų smegenis vos bepakeliamu tinguliu ieškoti naujų patirčių, nes iš anksto aišku: jos nusidėvės dar neprasidėjus naujumo jauduliui. Palyginęs literatūrines ekstazes su kasdieniškomis grožio pagavomis, Greimas suvokė kai ką sau netikėto: estetinę patirtį kuria jos laukimas, bet „netikėtumo laukimas kiekviename lygmenyje transformuojasi į laukiamą netikėtumo laukimą“. Tuomet, kai kultūros vartotojui kaip narkomanui reikia vis stipresnės dozės, viskas turi būti vis stipriau deformuota, atrodys, kad įprastų pavidalų gyvenimas skirtas tik naivuoliams. Ir darosi vis sunkiau laukti.

 

Greimas apie tai rašė po ligos, po susidūrimo su mirtimi, ir jos artumo išgyvenimas kitaip nušvietė jo ankstesnį mąstymą. Mintis nuslydo nuo literatūrinės pakylos į kasdienybę – būtent ten jis įžvelgė nenusidėvinčios estetinės – egzistenciškai prasmingos – patirties galimybę. Stebėdamas japonų sodininką, kasdien kitaip sugrėbstantį savo mažytį žemės plotelį ir kitaip išdėstantį akmenėlius, jis ateičiai parašė štai tokį paskutinį knygos sakinį: „Tokiu būdu apribojant laiką, – besidomint tik tuo, kas efemeriška, apribojant erdvę, – suteikiant svarbos tik jos fragmentams, – pamažu galima būtų priartėti prie to, kas tikrai svarbu, išliekant vis dėlto materialumo plotmėje. Statyti ant smėlio – argi tai nėra ugdyti netikėtumo laukimą?“

 

Kaip tik dabar metas jį ugdyti. Mūsų erdvės apribotos. Laikas gal ir ne. Jis išsklidęs per kraštus. Nors tebėra laikrodžiai, kažkas vis kviečia į nuotolinius posėdžius, reguliariai skambina keli tolimi tapę artimieji (kad sužinotų, ar dar nenumiriau), bet dienos ir savaitės struktūra išskydo. Tiesa, kaip ir anksčiau, struktūrą sukuria saulė ir mėnulis. Ir laikraštis, ypač toks kaip „7 meno dienos“, kur laikas įrašytas pavadinime. Na ir mano pačios susidarytas dienos darbų planas: pusryčiai; ryte perskaityti, kas naujo koronaviruso fronte; ką nors parašyti – kūrybiškai; pietūs; anksčiau parašyto redagavimas; prieš vakarienę – keletas niekdarbių (yra kas juos vadina negražiau, bet nedrįstu pasisavinti autorystės), tokių kaip eilinis darbo planų ar nuveiktų darbų surašymas kuriai nors institucijai; studentų darbų skaitymas; vakarienė; nudažyti dar vieną sieną (juk #korona remontas turi tęstis); filmas ir arbata (ar kas nors stipresnio); knyga ir miegas. Čia – mano struktūra. Kaip matote, ką nors netikėto įterpti sunku. Belieka žavėtis nauja ką tik nudažytos sienos spalva. Knygomis. Filmais. Nauja žinute feisbuke. Nuotrauka.

 

Kovo 14 d., kai karantinas buvo dar tik beprasidedąs, visi džiaugėsi išlaisvintu laiku ir nerimastingai dairėsi, kuo jį užpildyti, mano pažįstamas suomis fotografas Mikko Waltari, dabar fiziškai izoliavęsis Turku, į feisbuką įdėjo natiurmortą, pažymėtą #corona: stalo kampas, ant jo – dvi stiklinės, dubuo su apelsinais ir bananas, kėdės kampas, o ant geltonos sienos (panašiai ką tik išdažiau savo virtuvę) – milžiniškas ant stovo pritaisyto fotoaparato šešėlis. „Stebint gyvenimą namie... jis nejuda.“ Jis parašė angliškai: „it is still“, tad reikšmė dvejopa – matome natiurmortą – still life – nejudantį, tylų gyvenimą. Tada šyptelėjau – ką čia stebėti, jei niekas nejuda (anglai sako: stebėti, kaip džiūsta dažai). Fotografo profesija persekioja kaip būtinybė ką nors vis sukurti, patiekti pasauliui, nes kitaip tavęs nėra. Tu išnyksti kaip milijonai vadinamųjų šūdmalių, ką tik „prasmingai“ dirbusių už tokias algas, kokių niekada nemokėsime medikams (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2020-01-08-apie-sudmalimo-darbu-fenomena/178657?fbclid=IwAR0eheq8wqYMJ_tfPTXq0tOWDehAjpkHQXaa1GwP7IRxIow8WoynD0YrQX4). Ar ilgai užteks ką fotografuoti? Bet jei prisiminsime japonų sodininką...

 

Automatinis vertėjas Mikko įrašą išvertė kiek kitaip: „Stebėti gyvenimą namuose... jis vis dar yra.“ Gramatiškai teisinga, nors žodžių tvarka sukeista, tarsi norint pabrėžti tą niekingą žodelį „still“ – vis dar, nors jau galėtų nebūti, jau atrodo, kad nebėra. Įdomu, ar Mikko žino, ką jis irgi užrašė? Gyvenimas vis dar yra, nors jo nesimato ir nėra kaip susekti. Dar nesukurtas reagentas, kuriuo patikrinę nejudančios tikrovės tepinėlį aptiktume gyvasties virusą. Solum ergo non sum? Ne, ne, sako mokslininkai – jūs tik pasiklausykite, kaip skamba Covid-19 jūsų ląstelėse (https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/bauginanciai-rami-melodija-mokslininkai-naujojo-koronaviruso-baltymu-struktura-paverte-muzika.d?id=83994453). Klausausi. Nerimastingi ir raminantys garsų šuorai bei pučiamųjų ūkanos mano torso ir kaukolės ertmėse atveria kosmines erdves, nors viruso dar neturiu (viliuosi, kad ne). Klausantis, kaip šaižiai užgaunamų arfos stygų čiuptuvėliai kimba į plaučių apvalkalus, jo galima net užsimanyti kaip bauginančios paguodos šitoje vienatvėje. Ir taip susitaikyti su didžiausiu gyvenimo priešu – savo kūnu. Šitaip, plika akimi nepastebimais minties judesiais, vis turime pakurstyti būties rusenimą kaip milijardai Gabijų. Pakurstyti vien tam, kad kažkas būtų, nors savaime tai lyg ir neturi prasmės. Pakurstyti kasdien vis kitaip išdėliodami apelsinus ant medinio stalo. Be to, stiklinės juk dvi – ar Mikko izoliuojasi ne vienas? O tai jau – veiksmas, tai jau potencialūs konfliktai ir drama. Ir fotografinis vieno kadro detektyvas.

 

Mikko tęsia fotodienoraštį su žyme #corona. Nufotografuoja savo šaldytuvą, pilną tualetinio popieriaus, karantiną pažeidžiančių kaimynų langus, keistesnes saviizoliacijos formas. Ir imasi performanso. Pirmiausia demonstruoja mus visus užklupusią laisvę nesiplauti galvos, nesikirpti plaukų, nesiskusti. Plaukai, žinoma, yra laiko išraiška. Jie auga net užsikonservavus gyvenimui – kaip įrodymas, kad jis vis dar yra. Bet: jie kurį laiką auga net lavonams. Todėl negali sakyti: auga plaukai, vadinasi, esu. Nereikia būti Descartesʼu, kad įrodytum abejotiną šio teiginio vertę.

 

Taigi – performansas. Mikko užsideda sau Turku (ne turkų) princo karūną – fotografuoja savo šešėlio, karūnuoto jo paties plaštaka, asmenukę. Ir žiūri filmą „Ad astra“, kurio sau pačiam svetimą herojų vaidinantis Bradas Pittas skrenda į Saulės sistemos pakraščius vienas kosminiame laive, iškritęs iš laiko, nes ką reiškia dienos ne Žemėje, kuri apsisuka aplink savo ašį maždaug per dvidešimt keturias valandas? Skrenda jis atkakliai tęsdamas žemišką – ir vis labiau beprasmišką – laiko skaičiavimą, kuris kažką reiškia tik jo kapsulėje. Bet kiauroje kosmoso tamsoje dingsta atskaitos taškai, jis keletą žemiškų mėnesių, anot Mikko, „plūduriuodamas be svorio, maitinasi iš atsargų ir atlieka nedaug būtinų dalykų, kad liktų gyvas. Visas filmas daugiausia – jo minčių monologas. Ta rami, karčiai saldi izoliacija yra kažkuo pažįstama.“ Po šiais žodžiais – nuotrauka. Mikko sėdi tamsoje nunarinęs galvą, nuleidęs rankas, paniręs į šešėlį. Ar išnyra iš jo lyg undinė iš jūros gelmių. Net stalinė lempa kambario neapšviečia. Tobulas solo ipsum ad ipsum. Fotoperformansas Koronos kosminiame laive, kuriame laikas praranda prasmę, darbo dienos susilieja su šventadieniais. Jei taip ilgiau, liks tik belaikė kosminė tąsa. Nuoga egzistencija, kurios negaivina ryšiai su kitomis būtybėmis.

 

Ak taip, kitos būtybės vis dėlto yra – Mikko nufotografuoja, kaip pro langą praskrenda kormoranas, musė, drugelis, boružė. Anądien ir mano virtuvės langu ropojo musė. Stebėjau ją lyg keisčiausią būtybę – mano kompanionę visuotinėje saviizoliacijoje. „Nors didžioji pasaulio dalis paralyžiuota dėl Uhano viruso, suomių žmogus rimtai užsikrėtęs Mizore-virusu iš Indijos“, – rašo Mikko virš nuotraukos dvynės, kur jo kūną išrietė priepuolis (tyčia palieku automatinį vertimą – tas „suomių žmogus“ skamba lyg pirmykštis padaras). Jis atsilošęs, užvertęs galvą ir, atrodo, jam iš burnos tuoj šaus švytintis energijos stulpas kaip Luco Bessono filme „Penktasis elementas“ (keturi elementai – žemė, ugnis, vanduo, oras; o penktasis – gyvybė). Pasaulio tvarka bus atkurta? Tik ne suomiškame jo variante: „Viruso poveikis ir mechanizmas buvo tiriamas šimtus metų, – tęsia Mikko, – bet vis dar išlieka paslaptimi. Tačiau akivaizdu, kad jis daro gana esminį poveikį ir kūnui, ir sielai.“ Mizorės priepuolis išriečia kūną, o tamsa ir vėl nurėžia rankas. Mikko mums rodosi kaip po tūkstančio metų atrasta antikinė Venera, iš kurios laikas atėmė galią. Šįkart ji – vyriškos lyties.

 

Laikraščiai rašo, kad vyrus virusas šienauja labiau. Gal todėl Mikko vienatvė turi tirštesnį tamsos atspalvį nei manoji. Tokiais sienų nedažau. Jie slepia negandą kaip naktinį drugį ar šikšnosparnį. Man reikia šviesos. Apžiūrinėdama savo kuriamą sienų spalvų sodą, prie jau esamų mintyse derinu būsimas. Įsivaizduoju kada nors vis tiek ateisiančių svečių aiktelėjimus. Iš lėto kasdien pergrėbstau po vieną buto kampelį. Paskui – virsmas: staiga vaiskus kambarys išsirita kaip drugelis iš dažymo popieriaus, plėvių ir veltinių kokono. Pirmadienį nusivaliau langus ir visos spalvos – balta, lašišų, dangaus, kiaušinienės – sumirguliavo rausvais ką tik atnaujintų stogų atspindžiais.

 

Toliau skrendu savo buitiniu kosminiu laivu – be kančių – ad astra. Bet kur tos žvaigždės? Nežinau. Ir niekas nežino. Tačiau reikia ruoštis, kai jos netikėtai priartės. Delfi.lt publikuoja interviu su buvusiu knygų leidėju, kuris per keletą metų tapo suvirintoju (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/suvirintoju-tapes-buves-aidu-leidyklos-vadovas-patyriau-humanitarini-insulta.d?id=83778911) – primygtinai, kaip receptą mums visiems, kultūros laivo keleiviams. Gal. Mėginu įsivaizduoti save su suvirintojo kauke, per dieną ištariančią tik penkis žodžius: „iš kurių du – „paduok reples“, o kiti trys – keiksmažodžiai“. Pasinerčiau į tamsą, kur tik mano asmeninės žiežirbos, su niekuo nereikia bendrauti, veidas švyti kaip suomių žmogaus, sergančio Mizore, tik jau nebe nuotraukoje, o gyvenime. Bet dabar galiu tik pranašauti ir laukti kito.

 

B. d.

Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.