7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po pandemijos: V dalis

Karantinui švelnėjant, nors niekas dar nesibaigė

Agnė Narušytė
Nr. 19 (1340), 2020-05-15
Tarp disciplinų
Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“

Ateitis pagaliau atėjo. Tokia keista patirtis – ji atėjo, viskas baigta, bet ir toliau kažkas vis dar ateina. Norisi uždaryti duris, užremti bent šluotkočiu, kad neįsibrautų.

 

Bet atėjo. Laukiau remonto pabaigos, įsivaizdavau, kaip įsmeigsiu akis į kompiuterio ekraną ir man neberūpės išterliotos sienos. Kaip bus gerai, galvojau. Priešnakčiais, lemputės apšviestame rate pajėgdama perskaityti tik pusę sakinio, svajojau apie dienas be būtinybės gumulo. Ėdančio mano tingulį priminimais, kad reikia ir šiandien kažką padaryti, bent lėkštes iš spintelių iškrauti ar perstumti šaldytuvą, nes procesas sustos ir aš jo nebeišjudinsiu. Jėgų per mažai, drąsos per mažai, ryžtas išbluko. Ir taip traukia įprasti dalykai. Ypač – nieko nedarymas, kuriam karantinas lyg ir davė leidimą. Davė ir nedavė.

 

Štai praeitą savaitę plušau tarptautinėje konferencijoje apie materialų knygos kūną, ji vyko ekrane. Jei kas būtų mane stebėjęs, būtų matęs, kad tiktai sėdžiu su kompiuteriu ant kelių, kažką jam aiškinu ir sukiojuosi kėdėje lyg žaisdama. O mano galvoje – auditorijos erdvė, neaiškaus dydžio ir bespalvėmis sienomis. Bet užtat tuščia, nors ir pilna klausytojų, nusiteikusių kritiškai vertinti kiekvieną mano sakinį ir – nors užmušk – neužduoti jokio klausimo. Turėjau bent surasti tokį kampą, kad matytųsi tiktai lygiai nudažyta mano kambario siena, o ne kartoninės dėžės ant spintos ir nepripūstas oranžinis kamuolys vazone. Mano tikrovė tegu būna paslaptis – vaidinsiu nepriekaištingą oratorę nepriekaištingoje scenoje. Žiūrėdama transliaciją mačiau, kad tas simuliakras kažką neva protingo sako apie „nerutinines“ fotografijos knygas, sukurtas Gyčio Skudžinsko ir Vilmos Samulionytės, nors iš tiesų nežinau ką. Nes labiausiai rūpėjo, ar įtikau tai nematomai auditorijai (skelbiama, kad buvo 581 unikalus klausytojas), kuri tik ir taikosi nužvelgti mano buitį, seniai nekirptus ir nedažytus plaukus, filmavimui neparuoštą per didelį veidą.

 

Žinau, nes dariau tą patį klausydamasi kitų pranešėjų, nors kaip moderatorė turėjau galvoti jiems klausimus. Tačiau ir svetimos buities tyrimus, ir būtinybes užmiršau klausydama profesorės Sabine Golde iš Vokietijos. Ji pasakojo, kaip sukūrė knygą, kurią paėmus atrodo, lyg apglėbei debesį (norėčiau). Ir kaip ilgai ji stebėjo bites konstruodama knygą-avilį, kur beveik tikruose koriuose visus metus darbuojasi beveik tikros bitės. O paskui ji traškino dar vienos knygos lapus, kad išgirstume, kuo skiriasi pakavimo ir kepimo popieriaus garsas. Štai ir „konkrečiosios“ muzikos instrumentas, kurio gal neišbrokuotų net Johnas Cageʼas.

 

Mano buto koryje jau irgi pakankamai prinešta remontinio medaus. Metas praplėšti mane nuo pasaulio skiriantį vašką, bet vis dar negaliu, vis dar kažką norisi padaryti, gal vien tam, kad tęsčiau, kad ateitis, kurioje tuščia, dar neateitų, kol kas. Panašiai kaip baigus skaityti knygą – išlendu iš jos pasaulio, o manasis atrodo betikslis. Mėginu sugrįžti, neva naujomis akimis skaitinėju pradžią, dar pabūnu su personažais, bet viskas perniek – knyga jau tik sukasi apie savo ašį ir metas imti kitą arba stoti akistaton su tikrove. Taip ir dabar – baigiau remontą ir jau dėmesio laukia ikipandeminiais laikais suplanuoti darbai. Nors nebežinau, ar jų kam nors reikia. Juk voverės bėgimas ratu beprasmiškas – tai supratau dar spoksodama į ją „Nykštuko“ kavinės vitrinoje. Ką daryti tą voverę savyje pajutus? Iššokti? Į kur? Ir štai ratas sustojo – bailiams nebereikia niekur šokti, už juos (mus) tai jau padaryta. Belieka laukimo slogutis.

 

Mane visada intrigavo šis žodis – slogutis. Turėtų būti kažkas lengvesnio už slogą, bet ir šiek tiek slegiančio. Nors iš tiesų tai – košmaras, kai ima trūkti oro. Lengvai sergu slegiančiu tam, kad nereiktų atsibusti ir vėl demonstruoti perdėto aktyvumo. Nes nebėra kur skubėti, juk vis tiek niekur nenubėgsim. Vakar skaičiai mažėjo, o šiandien vėl šoktelėjo. Ir taip bus visada, jei kas nors ten, už jūrų marių, neišras vakcinos. Tai ne aš sugalvojau. Tai sako virologijos profesorius Peteris Piotas, pats ką tik vos nemiręs nuo COVID-19. Toks formalus tas pavadinimas, pažymėtas pernykščiais metais, nors skirtas būtent šiems, kaip piktdžiugiškas siuntinys. Šia prasme ateitis neatėjo, nors jau turėjo ateiti. Ji byra pikseliais, tarsi kažkas būtų sugadinęs kietąjį diską. Bet aš galiu bent jau neįsileisti tos tuštumos.

 

Todėl plaunu dažais aptaškytus daiktus. Kaip keista – man liūdna, lyg atsisveikinčiau su geruoju periodu, kuris štai šiais veiksmais galutinai išmetamas kaip išeikvota baterija, suvalgyto torto dėžė, po truputį užmirštamas kaip parduota sodyba, pasibaigusi simfonija, net nežinau kas. Apibūdinti gailestį, kad baigėsi rūpesčiai, nėra lengva, nes jis nelogiškas. Bet jei noriu būti atvira sau, turiu pripažinti: gaila pasibaigusio remonto kaip... Geriau netęsiu, nes ir vėl bus tas pats.

 

Taigi peiliuku gramdau nuo taburetės balto dažo kauburėlius – to, kuris skirtas dažnai plaunamoms patalpoms, todėl pats nenuplaunamas. Dažant vonios kambario sienas ir lubas jau buvo viskas aišku, atidirbti judesiai, tad procesas beveik nepaliko pėdsakų pilkosiose ląstelėse, kurios jau tada skubėjo į gyvenimą po remonto. Paskui kempine trinu pilkšvai mėlynus plotelius, kurie yra tokie tik todėl, kad neveikiant parduotuvėms teko užmaišyti spalvą koridoriui iš kitiems kambariams naudotų dažų likučių. Dabar tą melancholišką tunelį, pilną sodriai rudų durų, vadinu „After Eight“, nes jis primena mėtinius šokoladukus, kuriuos pirkdavau oro uostuose. Liko ikipandeminio pasaulio skonis.

 

Geltoni ruoželiai – tai lėtas ištrupėjusių virtuvės sienų glaistymas, sluoksnis po sluoksnio užgydant skylę į suodiną kaminą, kuriame karksi varnos. Kasdien mentele klodama naują („marmurinį“) sluoksnį tikėjausi, kad jis bus paskutinis, bet ne – vis matėsi Apeninų pusiasalio kontūrai. Ties kamino durelėmis buvo Roma, o Bergamas su Milanu – tiesiai po nuodingų dujų išmetamuoju vamzdžiu. Tuomet dar įsijungdavau tas numirėliškas spaudos konferencijas apie griežtinamas karantino sąlygas, kurių pagrindimui užtekdavo vieno žodžio: Italija. Mentele graižydama atšokusį tinką galvojau, kaip nekenčiu to žodžio griežtas. Jo šaižumas yra prievarta. Nors dabar jis turėtų skambėti kaip išsigelbėjimas, kaip teisingo elgesio pavyzdys. Griežtos priemonės, griežti suvaržymai, griežtos taisyklės. Griežta veržia kaklą. Dyžė Žuvelis asfaltu / Pro mėlynus griežčių laukus, atmintyje uždainuoja Kernagis Martinaičio žodžiais. Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą.

 

Ir dabar, kai tos mano pastangos jau uždažytos trimis sluoksniais, tebematau Italijos kontūrus.

 

O po geltonumais – balto dažo dėmės, nusitėškusios dar svetainėje, pačioje karantino pradžioje, kai ką nors kviestis į pagalbą atrodė ir nusikaltimas, ir bausmė. Eglė atėjo pati. Iš pradžių abi buvom kaukėtos, bet negi taip ilgai tversi? Taip ir dažėm lubas temstant, nematydamos, kur jau pravažiavo volelis, kur ne. Paskui sėdom ant grindų, atsirėmėm į „pianiną“, vidury kambario sustumtą iš baldų, ir gėrėm vyną „Corona“ žiūrėdamos į tamsos arką už lango. Buvo liūdnai gera jausti, kaip be jokių kalendorinių kliūčių praslysta laikas. Viskas atrodė švelniai beprasmiška ir todėl skirta tik mudviem. Kiti ir kitur – tuštuma.

 

Visai kitokie įelektrinto dangaus mėlynos potėpiais užkoduoti prisiminimai. Kol juos valau, grįžta tų dienų bruzdesys. Kartu su Egle nugruntuojam miegamąjį ir lekiam į Auros gimtadienį. Ten kalbame apie virusą. Ar paskelbs karantiną? Kada? Ar tai rimta? Ko čia kosėji neužsidengusi? O gal kažkas nuo mūsų slepiama? Dabar tas nerimas atrodo naivus. Kaip būna mirtinos ligos diagnozę išgirdusiai – tarkim, Kleo iš Agnès Varda filmo. Blondinė dainininkė, laukianti biopsijos rezultatų, žiūri į veidrodį ir netiki: negi visa tai, visas šis grožis, gali baigtis? Kol aš graži, tol gyva. Tokia buvo ta mėlyna – nepažeidžiamumo iliuzijos celė gyvenančiai prabėgomis.

 

Ir pagaliau – lašišos spalva, ją nugramdau paskutinę. Koronos vardas kažkur gruma, bet žodis griežtas dar tebėra tik vaikystės baubas. Baisiau imtis nepažįstamo darbo, net nežinau, kas yra dažymo popierius ir kur jo ieškoti. Atsargiai lipu dvimetrinėmis kopėčiomis ir, pasistiebusi ant paskutinio laiptelio, drebančiais pirštais palubėje klijuoju dažymo juostą. Saugau naująjį lubų baltumą, nors jose tebeplauko gelsvas prieš dešimt metų įvykusio potvynio vaiduoklis. Jo stengiuosi nematyti. Nusiteikiu jį ignoruoti visą tolesnį gyvenimą. Tiesiog nežiūrėsiu į lubas per daug atidžiai. Nulipu nuo kopėčių, žvilgteliu į laikrodį – o siaube, mane į konferenciją Taline turėjęs vežti autobusas jau išvyko! Skubiai perku bilietą į lėktuvą. Kas dabar žino, gal paskutinį gyvenime? Netikiu, kaip ir Kleo. Nubraukiu spalvą kempine, taburetės paviršius lieka švariai juodas.

 

Mintys grimzta į proceso pradžią. Tai atsitiko bare „Baziliskas“, kurio sienos – išdrožinėti mediniai paveikslai. Prie alaus bokalų aptarinėjant visų per darbus apleistą buitį, staiga vienas prisipažįsta galintis nušlifuoti grindis. Tas sakinys viską ir pakeitė – gauni žodį kaip daiktą.

 

Staiga menamą šluotkotį, užrėmusį duris į mano apmąstymų kambarius, išverčia ką tik atidarytos lauko kavinės „bumčikas“. Tai ir yra toji ateitis, kurios baidžiausi.

 

Bėgu į kaimą.

 

Vairuodama pamirštu ir priežastis, ir pasekmes. Yra tiktai kelias. Urkionyse pamatau ranką keliančią moteriškę ir stabdau automatiškai. Pavėluoju prisiminti, kad negalima. Bet juk karantinas baigėsi, pati mačiau ir girdėjau.

 

– Gal pavežtumėt iki Varėnos? Autobusai nuimti.

 

Moteriškė su antveidžiu, tokia rimta, stengiasi nieko neliesti. Ji bijo manęs, aš bijau jos, bet važiuojam. Šnekam, aišku, apie karantiną.

 

– O mes tai žento gimtadienį šventėm visi susirinkę, – pasigiria.

 

Kad tu žinotum, pagalvoju, kaip aš gailėsiuosi, kad sustojau. Autobusai ir „nuimti“ tam, kad niekur nevažiuotum su tokiu savo mąstymu. Bet rajono centre – grūstis. Juk turgus, juk sodinukai, juk šaunieji Varėnos „Senukai“. Ką tas virusas? Kas jį matė? Ai, ką čia dabar. Nors! Visi kaukėti, net senukai, ieškantys, kur pastatyti savo opelius.

 

Pagaliau aš – savajame Žalčio slėnyje. Visų rūšių paukščių ulbėjimą pertraukia šūviai miške, nors jau pripratau, nebekrūpčioju. Aš – atsargus žvėris. Kai girdžiu šūvius, į mišką neinu. Jei šaudytų lankais, turbūt netyčia užtaikyčiau. Pasuku prie savo ežero, vardu Šaltinis, išgąsdinu varles ir antis, o galvoje – vėl Kernagis: Ir Dievas nuėjo per griežčius, / Žuvelis pasuko atgal, Gailėdamas --- gailėdamas --- gailėdamas --- gailėdamas --- gailėdamas baisiai savęs, / Dainuojančio šitaip gražiai.

 

Akmenimis užlipu į namelį. Atplėšiu šaižiai girgždančias spintos duris. Per žiemą žiurkė sudraskė pagalvę ir iš baltų tumulų lentynoje pasidarė guolį, susinešė pernai man pradingusius makaronus. Pasirausiu ir iš gilumos išsitraukiu užmirštą tamsiai mėlyno velveto kepurę – su snapeliu ir saga.

 

Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“