Tai nebuvo paskutinis kartas

Įspėjamasis streikas įvyko. Daugiau nei 300 akcijų 81 Lietuvos mieste ir miestelyje, 23 užsienio šalyse. Kiek žmonių – nesuskaičiuota. Nes gal ir neįmanoma – „mes esam grūdai valstybės aruode“, skelbia Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės atmintinė. Grūdai byra, o pavasarį sudygsta ir išaugina gausybę naujų grūdų, kurie vėl užpildo aruodus. Apie tai siūlyčiau pagalvoti socialdemokratams, kurie vis dar tikisi protestą sutramdyti pažadais (nors jų niekada netesi) ar mums „priimtinais“ ministrais, kurių figūrėles tampys, kaip norės, fašistinio internacionalo sekcijos Lietuvoje, vadinamos „Nemuno aušra“, vadas (kitaip tariant, fiureris). Iki praėjusio sekmadienio dar buvo galima manyti, kad taip situaciją mato tik grupelė bijančių prarasti tą ir taip skurdžią paramą, kurią kartais išprašo iš valstybinių fondų. Bet streikas akivaizdžiai paliudijo, kad kyla kur kas platesnio pasipriešinimo banga. Ilgai kaupęsis nerimas pralaužė tylos sienas ir pasklido po visą Lietuvą, aptaškė visą pasaulį, o didžiuosiuose mūsų miestuose susitvenkė į eisenas. Visur žmonės iškėlė ženklus, perspėjančius: mes štai stovime, saugome kūrybos ir minties laisvę.

Prieš streiką matant žemėlapyje įsižiebiančius vis naujus įvykius norėjosi būti ir ten, ir ten, ir ten. Ne tik Vilniuje, bet ir Varėnoje ar net tolimoje Kretingoje. Norėjosi prie Vyriausybės pastato padūduoti kartu su čiurlioniukais, kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais – gaminti Trojos arklio parodiją, klausytis intelektualių kalbų Vilniaus universiteto kieme, žiūrėti filmus Lukiškių aikštėje, sustingti meno mugėje „Art Vilnius“ rėkiant tyla: štai, mes stabdome laiką, supraskite, kas vyksta, ir teroro šalies link jau dardantį traukinį sugrąžinkite į pagrindinį – tiesos ir laisvės – kelią.

Tačiau tik socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje įmanomas visą protesto jūrą aprėpiantis žvilgsnis. Savo žemišku kūnu gali būti vienoje vietoje. Manąją apsprendė pakvietimas dalyvauti diskusijoje apie angažuotą meną Šiuolaikinio meno centre. Prieš renginį dar užbėgau į gretimą Vilniaus miesto muziejų, kur šalia veikiančios parodos „Adresatas šiuo metu yra... pasiekiamas“ buvo galima parašyti laišką prezidentui – prašyti, kad neprileistų juodųjų technologijų politinio darinio prie Kultūros ministerijos. Kad nuo fiurerio, užsimojusio susidoroti su „laisvamaniais“, apsaugotų trisdešimt penkerius metus kruopščiai kurtą institucijų sistemą, kurios veikimas užtikrina laisvą ir kūrybingą nacionalinės kultūros raišką.

Muziejuje ant stalo buvo krūvelė paruoštų blankų su protesto ženklu, vokai, pašto ženklai, tušinukai, ant lipdukų išspausdintas adresas Daukanto aikštėje. Prisėdau, parašiau – ne tiek prašymą, kiek priminimą, kad žadėjęs telkti visuomenę prezidentas pasirinko bendradarbiauti su tais, kurių tikslas skaldyti, kelti neapykantą, persekioti „užsienio agentais“ apšauktus kūrėjus, sudaužyti institucijas, turbūt ir perrašyti Konstituciją. Tik tam, kad chamai galėtų Lietuvoje tvarkytis, kaip nori, nesaistomi susitarimų, nevaržomi įstatymų. Ir svarbiausia – kad perėmę nacionalinį transliuotoją visai šaliai skleistų destrukcijos nuodus bei grasinančias nuorodas, už ką kitą kartą balsuoti. Kaip putino rusijoje ar lukašenkos baltarusijoje. Tai – jų kelrodžiai. Bet ne mūsų.

Tiesa, tiek daug prezidentui nerašiau – popieriaus lapas riboja. Be to, reikėjo skubėti į diskusiją. Į ŠMC skaityklą susirinko kolegos ir studentai, pokalbį transliavo Vilniaus radijas. NARA redaktorė ir žurnalistė Indrė Kiršaitė kalbino muzikologą, filosofą Edvardą Šumilą, menininką Vytenį Buroką ir mane. Svarstėme, kaip politika gali pasinaudoti menininkais ir kaip menininkai įsitraukia į politiką. Pajutome, kad labai ilgai galėtume pasakoti apie vien Lietuvos menininkų pasipriešinimą sovietinei cenzūrai ir okupacijai, apie nepriklausomoje Lietuvoje įgyvendintas pilietines akcijas, nuolat kovojant už marginalizuotų bendruomenių teises ar mėginimus išviešinti tikruosius dar tik besiformuojančių diktatorių kėslus. Kai kas pavykdavo, bet daug kas ir ne. Kol kalba tik menininkai, o gyventi galima kaip gyvenus, patogiau negirdėti, nematyti, nekalbėti (iš protesto parsinešiau plakatą, vaizduojantį būtent tai ir darantį prezidentą). Ir taip nepajunti ribos, kada reaguoti jau per vėlu, o tu tapai agresoriaus įkaitu, su kuriuo galima daryti, ką nori, – paversti vergu ar patrankų mėsa.

Dabar stebint kaip tik tokią valdančiųjų strategiją – negirdėti, nematyti, nesakyti – vilties teikia įsiminusios XX a. 9-ojo dešimtmečio menininkų akcijos. Tai buvo dar neatpažinti būsimo Sąjūdžio šaukliai: teatro scenoje tariamas brangus žodis „Lietuva“, Baroko salėje kasmet atliekamos Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, studentų grupės „Žalias lapas“ performansai ir akcijos, skatinančios susimąstyti apie okupantų nustekentą Lietuvos ekosistemą ir atominės elektrinės grėsmę, fotografų (Gintaro Zinkevičiaus, Romo Juškelio) perspėjimai apie smurtą ir žmogaus beteisiškumą, apie prarastą laiką ir kalėjimo papročių absurdą sovietinėje kariuomenėje.

Tie pavieniai reiškiniai buvo lyg įspėjamieji ženklai. Panašiai kaip dabar – menininkai, mokslininkai, politikos apžvalgininkai vos ne kasdien perspėja apie slenkančią šalies okupaciją iš vidaus. Tačiau nei prezidentas, nei Seimo dauguma nesiklauso. Ir štai sekmadienį pavieniai balsai susiliejo į galingą bangą, kurios simboliu tapo tą pačią valandą skambėjusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Tikiuosi, politikai suprato, kad šios bangos nesulaikysi. Ir kad tai nebuvo paskutinis kartas.

Nes mes kovojame ne dėl pinigų, bet už pamatines vertybes, kurios yra valstybės statinį laikantis karkasas. Už kultūros institucijas kaip nepriklausomybės ir laisvės garantą. Ar tiesiog – už Lietuvą kaip drąsią, nepriklausomą, kūrybingą valstybę.