Karas ir kojūkai

Drėgmės įtvinkusią spalio 24-osios penktadienio popietę Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas pakvietė į „didįjį pasivaikščiojimą“ kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje. „Garsiausio pasaulyje kauniečio Jurgio Mačiūno sugalvoti fluxus žaidimai – Lietuvos minkštoji galia, – skelbė pranešimas spaudai. – Fluxus dvasia įsismelkė į tautinio atgimimo Sąjūdį, jos reikia ir dabar, kai turime atsispirti politikų manipuliacijoms. Žaidžiant pratrūkstantis juokas – geriausias priešnuodis melui ir neapykantai.“ Nusprendžiau, kad šis pasivaikščiojimas – ne tik jau istorinio, Lietuvą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis siejančio meno judėjimo paminėjimas. Tai – ir užslėptas pilietinis veiksmas, kuriame verta dalyvauti kaip protesto akcijoje. Tad nuėjau.

Žmonių susirinko nedaug. Neseniai įrengtoje, gėlėmis ir medeliais apsodintoje aikštėje tarp medinukų ir daugiabučių jau stovėjo kojūkais vaikštančius Meką ir Mačiūną vaizduojančios skulptūros. Jas pagamino Kazys Venclovas pagal Kęstučio Grigaliūno ir Redo Diržio sumanymą. Skrybėlėtas Mekas net susilenkęs, taip stengiasi nepargriūti, o vienplaukis akiniuotas Mačiūnas – ironiškai orus. Jųdviejų ryškiai žali ir oranžiniai marškiniai – linksmas akcentas netoliese stūksančių stiklinių dangoraižių fone, kuris skulptūroms itin tinka. Mat Grigaliūną ir Diržį šiam fluxus veiksmui įkvėpė 1973 m. Peterio Mooreʼo užfiksuotas kadras – Mačiūnas ir Mekas vaikšto kojūkais Niujorko aikštėje, tik tie kojūkai apauti vaikiškais batukais.

Kapitalizmo sostinėje lietuviški kojūkai jau buvo pasirodę 1971-aisiais. O vėliau Mačiūnas su Meku pademonstravo, kad su kojūkais galima žaisti futbolą ar net vandensvydį, – susirinkusiai publikai susidarė įspūdis, lyg jie lakstytų vandens paviršiumi. Kaip Šnipiškėse sakydamas kalbą priminė iš Alytaus ta proga atvykęs Diržys, Mačiūno sugalvotas fluxus nebuvo menas, bet gyvenimo pasipriešinimas menui kaip uždarai sistemai. Fluxus festivaliai, hepeningai, performansai turėjo veikti kaip įrodymas, kad kiekvienas gali žaisti ir kurti. Būrelis tuo įsitikinusių Niujorko menininkų porą dešimtmečių žaidė kartu su Mačiūnu trikdydami meno rimtumo aurą. Po įkvėpėjo mirties judėjimas lyg ir prigeso, bet vis atsiranda užsimojusių grąžinti Mačiūną į Lietuvą ir liudyti, kad fluxus dvasia gyva. Jos vis prireikia, nes menas netrunka apaugti vadyba, strategijomis, teorijomis ir piniguočių interesais. Ir po daugybe sluoksnių pasislepia jo esmė.

Vis dėlto ironiškuose fluxus pokštuose paprastai glūdi kokia nors radikali, netgi revoliucinė idėja. Taip ir kojūkai – tai ne tik vaikystę primenantis žaislas, bet ir meno dekonstrukcijos įrankis. Juk Mačiūnas siūlė juos pasigaminti iš molbertų. Esą prie molbertų sėdintys menininkai per mažai juda ir per daug rūko. O jei molbertą perpjausi pusiau ir išmoksi vaikščioti pakilęs virš žemės – ne tik pramankštinsi sustirusį kūną, bet ir atsisakysi kenksmingų įpročių. Prie kenksmingų įpročių, savaime suprantama, priskiriamas ne tik rūkymas, bet ir tradicijų sukaustyta menininko kūryba, vergiškas noras įsiteikti institucijoms, dievobaiminga pagarba hierarchijoms ir pinigams. Bet kojūkai tampa ir meno raidos lūžio metafora: perpjautą molbertą pavertus kojūkais, nutapytas paveikslas užleidžia vietą performansui, užbaigtas rezultatas – procesui, vienišiaus palaima – bendrystės energijai. Gūra senoji meno sistema ir gimsta kažkas naujo.

Išvardintieji meno virsmai – jau praeitis. Dabar turime kitų problemų, kurias spręsti dar tik mokomės, panašiai kaip vaikščioti kojūkais. Kai atėjau į Šnipiškių aikštę, ten vaikščioti mokėsi vaikai, turbūt Justino Vienožinskio meno mokyklos mokiniai. Vieniems visai neblogai sekėsi. Kiti vis bandė ant jų užlipti nuo suolo, bet atsistoję nušokdavo ar krito ant žolės. Pabandėm ir mes – tapytoja Aistė Kirvelytė, stiklo menininkė Dalia Truskaitė ir aš. Joms, regis, pavykdavo ant kojūkų šiek tiek pavaikščioti, o aš vos pastačiusi vieną koją iškart pasiduodavau. Baisu atsiplėšti nuo žemės ir tėkštis. O štai Diržys – opa ir užšoko ant kojūkų, patrypčiojo vietoje ir nužingsniavo. „Iš pradžių turi jais šokti, tik paskui eiti“, – patarė mums. Netrukus jau lakstė kojūkais visas būrys menininkų. Tikriausiai tarp jų buvo ir vietos gyventojų, net Šnipiškių seniūnas. Visi stengėsi lazdomis paspirti didžiulį pripučiamą futbolo kamuolį. Taip žaidžiamas trišalis futbolas, kurį, pasak Diržio, laimi ne tas, kam pavyksta įspirti daugiausia įvarčių, o mažiausiai jų praleidęs. „Toks dabar mūsų laukia žaidimas“, – sakė jis nutylėdamas, ką turi omeny. Įvarčių iš tiesų buvo – kamuolys kelis kartus pralėkė tarp Meko ir Mačiūno. Jie praleido įvarčius leisdami laimėti mums.

Pasibaigus rungtynėms, kojūkais vaikščiojo tėvų prilaikomi vaikai. Keli mažyliai lakstė po pievą stumdydami kamuolį. Pasibuvimas tęsėsi – be aiškaus tikslo, tiesiog šnekučiuojantis. Galiausiai oras iš kamuolio buvo išleistas, aikštė ištuštėjo, bet skulptūros liko. Diržys sakė, kad tai nebus amžini paminklai. Tokie fluxus menininkams nereikalingi. Paminklai, kurių niekas nesudaužo, vis tiek netenka prasmės. Šioms skulptūroms beprasmybė negresia. Pagamintos iš netvarių medžiagų ir paliktos anksčiau nesaugiame rajone, jos tikriausiai bus gana greitai sunaikintos. Seniūnas ir savivaldybės atstovė klausėsi jo kalbos šypsodamiesi – mačiau, galvoja ką kita, tiki, kad Šnipiškių genetinis kodas jau pakeistas ir skulptūros atlaikys.

Jos jau ir taip „išgyveno“ daugiau nei du dešimtmečius. Sukurtos 2001 m. minint 70-ąsias Mačiūno gimimo metines, šios skulptūros jau pastovėjo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aikštėse. Kaip ir Mačiūno-popiežiaus figūra, kurią 1999 m. sugalvoję tie patys menininkai ketino visur vežioti ir rodyti, kaip 1930-aisiais po Lietuvą buvo vežiojamas Vytauto Didžiojo portretas. Tautos herojus turi nuolat priminti jų pakaitiniai kūnai, ypač jei neišliko relikvijų. Ir geriausia, kai jie neužsibūna vienoje vietoje kaip paminklai, kurie ilgainiui tampa nepastebimi kasdienybės palydovai. Priminimas turi netikėtai atsirasti tai šen, tai ten, įšokti akiratin, kai pasidaro per daug rimta ir niūru, nustebinti įžūliai spalvingu akibrokštu. Bet svarbiausia, sakė Diržys, pastačius paminklą būtina sugalvoti jį palaikantį ritualą. Šįkart ritualą siūlo pačios figūros – Meką su Mačiūnu pagerbti geriausia vaikštant kojūkais, pasigamintais nebūtinai iš molbertų. Pavyzdžiui, 2001 m. Grigaliūnas mokė japonus vaikščioti iš bambuko pasigamintais kojūkais – nuotraukų liudijimu, jiems sekėsi neblogai. Šiuo performansu Tokijo aikštėje buvo paminėtas Jurgis Mačiūnas ir fluxus judėjimas. Galbūt tokių paminėjimų bus ir Šnipiškių aikštėje.

Tiesa, kojūkų šalia skulptūrų niekas nepaliko. Bet ritualą kartoti greičiau sutrukdys baimė apsikvailinti ir ekranų trauka. Net visai netoli Lietuvos sienų krentant bomboms, žūstant kariams ir civiliams, o Vilniaus oro uostą atakuojant meteorologiniams balionams, mūsų smegenys laksto sugeneruotų gatvių labirintais, užmiršti kūnai smakso sustingę nuobodžiomis beveik skulptūromis. Tuo metu mūsų gyvenimus apžaidžia grupės draugų į valdžios postus susodintos lėlės. Kai pagaliau atsitraukę nuo ekranų išeisime į trimatį miestą, jis bus neatpažįstamas. Gal padalintas į priešiškas teritorijas, gal tuščias, gal kalbantis svetima kalba. Ypač kai trisdešimt penkerius metus mūsų kurtą tikrovę baudžiasi perdaryti netikri klounai pagal pašvinkusių diktatorių pavyzdį. Jie gi tik leidžia balionus, sako valdžios lėlės. Leiskime jiems pažaisti mūsų likimais. Cha cha.

Niūrus cha cha suskamba ir šio meninio veiksmo pavadinime: „Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas kviečia į didįjį pasivaikščiojimą kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje“. Vyresni iš mūsų dar prisimena 1966 m. prancūzų–britų komediją „Didysis pasivaikščiojimas“ (rež. Gérard Oury). Tuomet patys gyvendami po okupantų padu kino teatre žiūrėjome, kaip eiliniai prancūzai padeda iš sudužusio bombonešio išsigelbėjusiems britų lakūnams grįžti namo per nacių okupuotą Prancūziją. Herojų tykančių pavojų siaubą nukenksmino linksmi atsitiktinumai ir juokas. Jų autoironija buvo tikra atgaiva nuo atsipykusių rusiškų filmų apie „šlovingą“ sovietų pergalę „Didžiajame tėvynės kare“. Ir štai „didysis“ į pogrindį stumiamos kultūros pasivaikščiojimas vyksta dabar, kai vėl karas ir vėl melas. Kai iš ekranų rėkia ir keikiasi norintys mus sugrąžinti ten, kur jau buvome. Ir be paaiškinimų suprantu, kad menininkai kvietė ne šiaip pažaisti, kad šiame gatvės performanse slypi rimtesni ketinimai. Tik šįkart – ne tiek meniniai, kiek pilietiniai. Fluxus – tai būdas atkurti sutrūkinėjusius ryšius, patirti užmirštą bendrystę.

Kol per visą miestą pėdini į Šnipiškes, kartu su draugais ir nepažįstamaisiais bent pamėgini atsistoti ant kojūkų šalia Meko ir Mačiūno, niūri tikrovė kiek pragiedrėja. Futbolas ir juokas tirpdo užtvaras. Ir primena: jei kas nors vėl ims mus varyti į „elito“ ir „paprastų žmonių“ apkasus, kartu su fluxus atitrūkime nuo žemės – bent trumpam.

Straipsnio publikaciją finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė