Dailė
Žiūrėdami jungtines dviejų menininkų parodas natūraliai savęs klausiame: o kas šiuos du, neretai tokius skirtingus, žmones sieja? Įprastai – tai kolegos kūrėjai, dažnai artimi draugai. Akivaizdu, jog būtina ne tik tarpusavyje sutarti, bet ir iš anksto susitarti, ką, kaip ir kodėl kartu eksponuosi, kuo konkreti bendra paroda bus svarbi kiekvienam autoriui atskirai. Toks sutarimo ir susitarimo reikalas dažniausiai būna keblus, reikalaujantis didesnių ar mažesnių kompromisų, tad duetų parodos nėra labai dažnos. Taigi pasinaudosiu puikia proga apžvelgti net tris šiuo metu Vilniuje veikiančias parodas, kuriose išryškėja dominuojančios kartu besieksponuojančių menininkų kūrybos jungtys.
Galerijoje „Arka“ pristatoma paroda „Relokacija“ (veikia iki lapkričio 5 d.), kurios autoriai tapytojas Linas Liandzbergis ir fotografas Arturas Valiauga, manyčiau, yra įtaigi ilgalaikio kūrybinio bendradarbiavimo, trunkančio per du dešimtmečius, tąsa. Įdomu stebėti, kaip kiekvieno iš bičiulių kūryba daro vienas kitam poveikį, savitai suartėja, bet nesupanašėja.
Mobiliuoju telefonu užfiksuotų kadrų kompozicijos, įvairiais spalvikliais išradingai perkeltos ant juodų ar baltų drobių, patraukliai atskleidžia dabartinės Lino Liandzbergio tapybos metamorfozę. Grakščiomis spalvotomis ar blizgiomis sidabrinėmis linijomis atkuriami artimiausios aplinkos, šeimos gyvenimo, kelionių momentiniai vaizdai tampa universaliais asmeninės erdvės pozityvais ir negatyvais.
Arturo Valiaugos fotografijų cikluose, manau, ypač svarbi ne išgyventos akimirkos dokumentika, o emocija, kurią išgrynina jautriai pastebėtų motyvų spalviniai plotai. Persiklojančių vaizdų juostomis autorius kuria intriguojančius pasakojimus, kurių dėmesio centre yra žmogus ir jo būties pėdsakai, o „pasiskolinta“ daiktinė aplinka virsta jausmingu istoriniu paveikslu.
Parodos „Relokacija“ ekspoziciją, kurią kryptingai sudėlioja pramaišiui rodomi Liandzbergio ir Valiaugos darbai, viena vertus, prasmingai praplečia sovietmečio laikus menantis mokyklinis herbariumas, atskirais lapais išskleistas ant galerijos sienos, su byrančiomis kadaise surinktų augalų sėklomis... Nykstančio atminties peizažo motyvas tampa savotišku abiejų menininkų dabartinės kūrybos kodu.
Kita vertus, dviejų autorių kūrinių netikėtas jungtis ir relokacijas, kaip perkėlimo į naują vietą apmąstymus, galima atsekti žvelgiant į mažo formato nuotraukas iš Lino tėvo architekto Zigmo Liandzbergio (1929–1993) archyvo, kuriame dominuoja pastatų architektūra ir kultūros renginių kadrai. Atsitiktinai rastų daiktų ir specialiai atrinktų istorinių artefaktų intarpai, manau, ne tik tikslingai praturtina šios parodos sumanymą, bet ir atveria naujas galimybes rengiant būsimas šio menininkų dueto parodas.
Kitas atvejis – skulptoriaus Gedimino Akstino ir tapytojo Vidmanto Jusionio paroda „Kontaktas“, veikianti (iki gruodžio 4 d.) Energetikos ir technikos muziejuje. Šįkart kūrinius suvienija konkreti vieta, neįprasta ekspozicijos erdvė Katilų ir Turbinų salėse „kaip kontaktas tarp tapybos, skulptūros, erdvės ir senosios elektrinės technikos reliktų“.
Instaliacinio pobūdžio parodos „Kontaktas“ ekspozicijoje ypač svarbus kūrinių santykis su istorine ir muziejine aplinka, kuri pabrėžtinai išryškina tiek esminius, tiek iki šiol nežinomus pristatomų darbų bruožus. Technikos objektų apsuptyje ir dabarties aktualijų kontekstuose ankstyvąjį Gedimino Akstino kūrybos periodą įprasminanti „Žiurkė“ (1985) ir „Pradžia ir galas lovoje“ (1996) atrodo visiškai organiškai (kaip ir muziejaus ženklai „neliesti rankomis“), net, sakyčiau, tragikomiškai ir lemtingai. Galvoju apie istorijos cikliškumą ir prasiplečiančias laiko žymių teritorijas.
Vidmanto Jusionio paveikslų sumanymuose taip pat svarbūs pasikartojimai, judėjimo ratu ir atviros kaitos sugretinimo principai. Neatsitiktinai keliolikos 1995–2022 m. sukurtų darbų kolekciją autorius vadina mažąja retrospektyva arba „Besisukančiais ratu“. Atpažįstame nutapytus sūkuriuojančius metaforiškus žvėris ir gyvūnus, mistiškai nurimusius peizažus ir ištuštėjusius interjerus. Jusionio paveikslams būdinga ypač ryškių spalvinių dėmių ritmika, kontrastingas koloritas ir lygia tapysena akcentuotas formų piešinys man ypač dera prie techninių įtaisų įvairovės ir stebėtinai išsiskiria iš gan chaotiškos jų gausos.
Specifinėse Energetikos ir technikos muziejaus erdvėse, manau, dėkingai atsiskleidžia Akstino ir Jusionio kūrybos saitai tiek aplinkos, tiek kūrinių idėjinių paralelių požiūriu. Antra vertus, dauguma autorių šioje plastiškai aktyvioje demonstracinėje aplinkoje susiduria su išties nemenkais ekspoziciniais iššūkiais.
Trečiasis menininkų iš Belgijos – Gauthier Huberto ir Gudny Rosos Ingimarsdottir – kūrybos duetas, VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatantis parodą „Dialogue de sourd“ („Kurčiųjų dialogas“, veikia iki lapkričio 5 d.). Man tai tarsi nebylus, gal net „telepatinis“ dviejų autorių kūrinių pokalbis. Šiuo atveju svarbi vienijanti estetinė platforma, subtiliai susaistanti klasikinės ekspresyviai daiktiškos pakraipos tapybą ir konceptualiajai grafikai artimus mišrios technikos darbus. Jungtinėje ekspozicijoje, kuriančioje totalios (apgaulingos?) ramybės atmosferą, išryškėja menininkų dėmesys subtiliam kūrinio paviršių sluoksniavimui, smulkioms detalėms, daugiaprasmiams ženklams ir smalsumą žadinančioms frazėms. Sužavi ypatingas abiejų autorių kūrybos taktiliškumas ir akivaizdžiai ilgai trunkantis darbo procesas.
Nedidelio dydžio Gauthier Huberto paveiksluose, kurie nestokoja atviro ar užslėpto humoro (tą liudija kūrinių pavadinimai arba vos pastebimi įrašai drobėse), žmonės ir daiktai nutapyti ypač kruopščiai, aliejiniais dažais ant drobės smulkiausiais, beveik nematomais plonyčių teptukų potėpiais formuojant daugiasluoksnę erdvę. Dėl intensyvių spalvų kolorito ir savitos deformacijos jo paveikslų veikėjai ir objektai atrodo keistoki ir paslaptingi.
Gudny Rosos Ingimarsdottir kompozicijos išsiskiria daugybiniais skirtingo paviršiaus ir spalvinių tonų, neretai karpyto ir dygsniuoto popieriaus sluoksniais. Manau, unikaliuose autorės kūrinių kloduose slepiasi paslaptingi vaizdų ir tekstų kodai, kuriuos galiu tik nujausti. Geometrinėse struktūrose su vos įžiūrimais ženklais ar siūtais dygsniais atsiveria mistinės prisiminimų tolumos ir gilumos.
Galiausiai į šalį atidėsiu šių trijų parodų, pristatančių menininkų duetų kūrybą, skirtumus. O į visiems rūpimą klausimą, kas svarbiausia rengiant dviejų autorių bendras ekspozicijas, atsakysiu trumpai – tai bičiulystė, parodos vieta ir meninio braižo ypatumai.
Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
