Savasties atradimai

Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog pastaruoju metu Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje rengiamos parodos tampa maloniomis staigmenomis ir sulaukia ypač didelio žiūrovų susidomėjimo. Šįkart dėmesio centre – VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: vietos atmintis“ ir dvi ją lydinčios personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.

Viena vertus, nepamainomas renginio kuratorės Jurgitos Ludavičienės nuopelnas – puikus šiuolaikinės juvelyrikos tendencijų išmanymas ir daugiau nei dešimtmetį besitęsiančio projekto vadyba bei tikslinga kūrinių atranka. Kita vertus, lemiamas intriguojančių bienalės parodų veiksnys – kas dveji metai besikeičianti tema, kuri šiemet, mano manymu, kaip niekad aktuali. „Vietos atmintis“ man pirmiausia siejasi su lokalumo globaliame popandeminiame pasaulyje ir artimos erdvės dramatiškų įvykių akivaizdoje apmąstymais. Ne mažiau svarbus čia, manyčiau, žmogiškosios atminties fenomenas.

Pagrindinėje bienalės parodoje Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (veiks iki 2023 m. vasario 28 d.) pristatomi 116-os dalyvių iš 24 šalių kūriniai, atskleidžiantys didžiulę skirtingų sumanymų ir technikų, medžiagų ir formų įvairovę. Dominuoja autoriai, atstovaujantys Estijai, Suomijai, Švedijai, Vokietijai ir Lietuvai, tad jų kūryba iš dalies formuoja ir išryškina esmines bienalės temos variacijas. Parodai apžiūrėti verta skirti kiek daugiau laiko nei įprasta, nes kūrinius papildo menininkų tekstai, kuriuos iš tikrųjų įdomu skaityti, randant idėjos ir jos įgyvendinimo sąsajas. Be abejo, šiuo atveju labai pravartus yra bienalei skirtas internetinis katalogas (https://metalofonas.eu/lt/2022-vietos-atmintis), kurį papildo visų nuo 2011 m. rengtų parodų dokumentacija.

„Vietos atmintis“ – tai įkvepianti idėjų sankaupa, kur pasitelkiamos tradicinės ir netradicinės medžiagos bei jų apdorojimo technikos santykinai nedidelio dydžio autorinės juvelyrikos kūriniuose. Greta įprastų lietinių ar kaltinių metalo dirbinių iš vario, sidabro, aukso eksponuojami ready-made ir perdirbti daiktų variantai, naudojamos tiesioginės atliejos, tekstilės žaliavos. Netikėti natūralių ir dirbtinių elementų sugretinimai primena „archeologinius“ konkrečios vietos radinius ar siurrealias atpasakojamos praeities vizijas. Taip įdaiktinti vaizdiniai sužadina apmąstymų apie atminties neapibrėžtumą virtinę, kurią atliepia plaukiojančias salas primenanti parodos ekspozicija (architektė Simona Sigita Paplauskaitė) ir renginio plakatuose matomi „raibuliai“ (dizainerė Lina Bastienė). 

Pristatomi kūriniai išskirtinai įvairūs – tikiu, kiekvienas tikrai atrasite sau artimą žiūros poziciją. Mane domino dažniausiai prisimenamos vietos ir netikėtos jų istorijos. Nemažai menininkų prisiminė gamtovaizdžius, matytus vaikystėje, kelionėse ar istorinėse vietose, todėl dažniausiai bandė perteikti jūros ir kalnų, kriauklių ir akmenų, vandens ir žemės, medžių, žiedų ir vaisių motyvus. Kai kuriems buvo svarbi dienos nuotaika, jos įspūdis, net kvapas ar susapnuotas peizažas, o kažkas konkrečios vietovės miškuose ieškojo savosios tapatybės. Kitų menininkų prisiminimai labiau susiję su konkrečiu miestu, jo kultūra ir istorija. Treti prisiminė vaikystės ar šeimos namus ir savo artimus žmones, giminės istorijas. Ketvirtų atsiminimai neatsiejami nuo globalių reiškinių ir istorinių įvykių. Dar kitų susiję su mitais ir ritualais, pagaliau – žmogaus kūnu.

Labiausiai man įstrigo keli menininkų kūriniai. Tai Susanne Hammer (Vokietija, Austrija) „Rami vieta“ – du vėriniai, pagaminti iš vario lakštų, kurie buvo nuimti nuo stogo restauruojant XIX a. laidojimo koplyčią Karlsrūhėje. „Savo draugo meno kolekcininko ir amatininko kvietimu sukūriau nedidelę papuošalų seriją, kuri, viena vertus, susisieja su šia memorialine vieta, kurioje jis dirbo restauratoriumi, kita vertus, su regionu, iš kurio mes abu esame kilę“, – taip savo kūrinio sumanymą aiškina autorė.

Birutė Stulgaitė cikle „Atmintis I–VI“ savitai perteikia pastato ir šalies istoriją, kurią galutinai suvokiame tik perskaitę apie kūrinyje panaudotas medžiagas: „Geležis (spygliuota viela iš Užupio GRU teritorijos aptvaro), sidabras, kapronas.“ Pasak menininkės, „papuošalas neprivalo puošti. Svarbiausia jo paskirtis – atskleisti žmogaus tapatumą.“

Sudomino Jussi Järvineno (Suomija) segės „Nesamas gavėjas I–IV“ (tekstilė, magnetas), kurias jis sukūrė „pagal fotografijas, darytas intensyvios gyvulininkystės ūkiuose“. Rikke Lunnemann (Danija) papuošalai primena tikrą Danijos laivo „Ms Simba“ ir 122 žvejų valtimi plaukusių pabėgėlių iš Vietnamo istoriją, nutikusią 1979 m. gruodį. Menininkė rašo: „Tai pasakojimas apie gerokai per mažą valtį, kuria plaukė gerokai per daug žmonių, audrą ir dideles bangas: tiek nedaug trūko, kad jos paskandintų valtį, pražudydamos visus iki vieno joje esančius žmones. Ši nedidelė valtis pagaminta iš 18 karatų aukso, sveria lygiai 0,122 gramus ir yra inkrustuota 122 mažais deimantais – po vieną kiekvienam tą naktį valtimi plaukusiam žmogui.“ Pasak pateiktos dokumentikos, gelbėjimo operacijai vadovavo autorės tėvas Johanas Hansenas, o jo ir laivo garbei išgelbėta vietnamiečių šeima savo 1980 m. kovą Danijoje gimusią mergaitę pavadino Simba Hansen...

Charlotte Vanhoubroeck (Belgija) dviejų dalių darbas „Nr. 221“ (sidabras, arklio karčiai, lakštinis auksas) yra menamas bandymas atkurti prarastus pirmosios Belgijos karalienės Luizos Marijos Orleanietės papuošalus, kuriuos ji tariamai gavo pilnametystės proga. Intriguoja autorės išgrynintų realių ir įsivaizduojamų situacijų, kurias galbūt patyrė istorinė asmenybė, sugretinimas.

Jautrių ir kartu gana ironiškų detalių nestokoja Urmo Lüüso (Estija) performatyvūs kūriniai, kuriuose autorius naudoja močiutės pagalves ir siuvinėtas staltieses. Jo pasakojimas įtaigus: „Pažadėjau mamai sutvarkyti butą, likusį nuo močiutės. Prieš mane stūksojo 82 metai miesto archeologijos. Daugybė daiktų, kupinų prisiminimų ir istorijų. Radęs spintelę, pilną siuvinėtų staltiesių, nusprendžiau tęsti, ką ji buvo pradėjusi. Dygsnis po dygsnio studijavau jos darbą ir įvaldžiau savo įgūdžius. Tai tapo tarsi pokalbiu tarp dviejų pasaulių. Pagaliau galėjau perskaityti močiutės siūles taip, kaip muzikantai skaitė natas. Mudu vėl buvome kartu.“

Eimantas Ludavičius, pristatydamas „Vilniaus anonimo“ darbus – religiniais motyvais iškalinėtas alaus skardines, rašo: „Nežinau, ar jis gyvas, ar ne. Nežinau jo nei vardo, nei pavardės, tuo labiau CV. Niekada juk nežiūri į akis žmogui, stovinčiam prie Aušros Vartų. Čia ir pamačiau tuos darbus, sudėliotus ant dėžės. Viliuosi, kad jam užteko 20 eurų eilinei alaus skardinių partijai. Kažkodėl pagalvojau, kad čia tikrasis mano mokinys.“

Pagrindinę „Vietos atminties“ temą savitai pratęsia Sigito Virpilaičio paroda „Apie apyrankę“ (veiks iki 2023 m. vasario 28 d.), kuri plėtoja bienalės pasiūlytą idėją – apmąstyti vietą ir žmogų supančią atmintį bei jos pėdsakus. Teatrališkumo įspūdį ir sapno būseną pabrėžia tamsoje koncentruota šviesa apšviesti siurrealūs eksponatai, tarsi įsivaizduojamų pasakiškų veikėjų apyrankės. 2021–2022 m. sukurtus daugiau nei keturiasdešimt kūrinių, kuriuos suvokiame kaip poetines papuošalo metaforas, vadinčiau konceptualiais skulptūriniais objektais. Menininko darbų paradoksalumą ir fantastines sumanymų vizijas akcentuoja natūralių ir sukonstruotų formų sugretinimai, rastų ir pasirinktų medžiagų jungtys, charakteringų spalvų ir paviršių dermės.

Vaikštant po ekspoziciją labai svarbu apžiūrėti kiekvieno darbo detales, tiesiog užburiančias preciziška autoriaus atida. Visada vertinamas originalus šio juvelyro braižas ir didžiulė amato bei technikos meistrystė, išpuoselėta dar nuo metalo meno studijų tuomečiame Estijos dailės institute. Parodoje „Apie apyrankę“ ne mažiau reikšmingi Sigito Virpilaičio darbų pavadinimai ir medžiagos, pavyzdžiui, „Žieminės padangos jauniklis“, silikonas; „Duobagyvis“, medis; „Aršioji apyrankė“, šamotas; „Pažaliavę sienojai“, medis, akvarelė; „Lizdas“, šienas; „Mažoji apyrankė“, 1D spausdintuvas; „Eketė“, organinis stiklas, epoksidinė derva; „Skardinis sentimentas“, cinkuota skarda, ir kiti. Tai žadina žiūrovų vaizduotę ir norą patiems susikurti daiktų istorijas, nors autorius retsykiais šalia užrašo savuosius paslaptingus pasakojimus arba nurodo jų šaltinius (pvz., pagal uošvio ar Antano Šnaro pasakojimą).

Catarinos Hällzon paroda „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“ (veiks iki lapkričio 30 d.) sukuria labai kameriško, o kartu dinamiško įvykio įspūdį. Viena vertus, apžiūrint daugiau nei trisdešimt juvelyrės kūrinių justi jos dėmesys senosioms Švedijos amatų tradicijoms, ypač pynimui, kuris jos darbuose patiria akivaizdžią metamorfozę, iš tradicinės beržo tošies virsdamas metalu, t.y. sidabro ir vario, dengto emaliu, papuošalais. Kita vertus, menininkė tarsi „užkonservuoja“ rankų darbą ir „įamžina“ gamtos medžiagas, panaudodama natūralaus beržo detales.

Pasak menininkės, „Grįžtu prie savo šaknų“ – tai pasakojimas apie laiką ir meilę. Parodą galima traktuoti kaip simbolinę dedikaciją tiek menininkės seneliui, kuris būdamas „miško žmogus“ po mirties paliko nepanaudotų beržo tošies atsargų, tiek Švedijos istorinei praeičiai, kai ši medžiaga pasitarnaudavo statant namus ir pinant įvairius kasdienius daiktus. Jaukioje nedidelėje ir labai šviesioje galerijos „Vilnensis“ aplinkoje Catarinos Hällzon kūrybos pristatymas išsiskiria labai natūralia ir organiška erdvės pajauta, juolab kad gretimose patalpose įsikūrusi juvelyrikos mokykla, o pro galerijos langus atsiveria judraus Vilniaus senamiesčio vaizdas.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė