Paliesti, uždengti, nepasakyti

Beveik prieš mėnesį baigėsi „Venecijos stiklo savaitė“ – jau penktą kartą vykstantis tarptautinis stiklui skirtas festivalis. Jo programoje daugiau nei 250 renginių: parodų, performansų, demonstracijų, diskusijų, ekskursijų, filmų. Vienas festivalio akcentų – konkursinė paroda „Palazzo Loredan“, kurioje jau antrus metus iš eilės dalyvavo menininkė Dalia Truskaitė. Ji yra baigusi vitražo studijas Vilniaus dailės akademijoje, sukūrusi nemažai stiklo plastikos objektų architektūrinėse erdvėse, šiuo metu daugiausia dėmesio skiria instaliatyvaus pobūdžio kūriniams, be to, nemažai laiko ir jėgų atiduoda dailės pedagogikai, dirbdama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos filiale Naujojoje Vilnioje. 2021-ųjų rudenį Venecijos „Pallazzo Loredan“ Dalia Truskaitė pristatė stiklo instaliaciją „Nepasakyti“. Ta proga autorę ir kalbiname.

Venecija, Diuseldorfas, Tokijas, Tojama... Pastaraisiais metais dalyvavai prestižinėse stiklo meno parodose, surengei ne vieną personalinę parodą užsienyje. Gal galėtum pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi? Pradėkim nuo pradžių – kaip patekai į Japoniją?

2019 metais surengiau personalinę parodą „To Touch“, Nishi Aizu tarptautiniame meno centre, Nishiaizu miestelyje, Fukušimos prefektūroje. Mediniame buvusios Shingo vidurinės mokyklos pastate eksponuoti kūriniai buvo sukurti man reziduojant šioje vietoje. Viena vertus, autentiško kraštovaizdžio apsuptyje turėjau galimybę išbandyti tradicinio japoniško rankų darbo popieriaus gamybą. Kita vertus, buvau viena iš tų kelių lietuvių menininkų, kurie dviejų Lietuvos ir Japonijos kultūrinių ryšių puoselėtojų – Sumiko Ando san ir Gabijos Čepulionytės – dėka čia lankėsi per pastaruosius dvidešimt metų ir turėjo galimybę mėnesį praleisti gan asketiškoje kalnų kaimelio aplinkoje.

Šioje parodoje pristatei tris instaliacinio pobūdžio ciklus, sukurtus senojoje japonų mokykloje. Kas Tau buvo svarbiausia?

Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo jos prasideda. Pats kūrinys arba iš anksto numatytas baigtinis rezultatas čia nebuvo toks reikšmingas, kaip emocinės ir jutiminės patirtys. Bandžiau „paliesti“ (ne vien pirštais) Japoniją, kurios suprasti turbūt neįmanoma. Galvojau apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje erdvėje.

Senoji Shingo vidurinė mokykla man priminė mūsų mokyklą – Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos šimtametį pastatą Naujojoje Vilnioje. Japonijoje negalėjau atplėšti akių nuo senų „nuvaikščiotų“ mokyklos grindų, kurių taip suremontuotų dar niekur nemačiau: čia įdėtas gabaliukas medžio, vienur užkalta fanera, kitur skarda... „Grindys – pirma, kas patraukė mano dėmesį. Šimtai mažų kojyčių daugybę metų kiekvieną dieną dirbo. Kažkas jas „taisė“, kaip suprato. Ne tik žmonės rašo istoriją, grindys taip pat...“ – rašyta anotacijoje.

Ruošdamasi parodai toje mokykloje sukūriau tris ciklus naudodama kelių rūšių popierių. Pirmiausia dariau tiesioginius atspaudus nuo mane užbūrusių grindų – išgavau reljefą dengdama grindis popieriaus lakštais ir įtrindama šaukštu. Po to fiksavau už pertvaros esančios sienos raštus, dėdama ant medinių lentų sudrėkinto popieriaus lapus. Taip „atvėriau“ tai, kas buvo uždengta. Galiausiai, išvaikščiojusi visas erdves ir užkaborius, frotažo technika „nuėmiau“ kadaise čia besimokiusiųjų paliktus įrašus, senuosius „grafičius“. „Lietuvoje įprasta, kad vaikai mokyklose rašinėja, raižo ant sienų „nelegalius“ tekstus ar piešinius. Dažnai tai tiesiog keiksmažodžiai, ženklai ar piešiniai, turintys nelabai gražias prasmes. Nežinau, kaip tą reiškinį paaiškinti – saviraiška, protestas, taisyklių laužymas.... Tikėjausi, kad panašių dalykų rasiu ir čia. Bet buvau nustebus... Tekstų beveik nebuvo, tik keli skaičiai, atskiros raidės, vos keli piešiniai (gėlė, veidas, 3 kryžiai, geometrinės figūros – kaip kilnu), paskiri brūkšniai, kai kur taškelių kompozicijos... Turinys labai „korektiškas“, o ir tų ženklų vos keli mažyčiai ir beveik nepastebimi. Nustebino ir tai, kad jie buvo visiškai kitose vietose, nei tikėjausi. Mokyklos užkampiuose neradau nieko, visi ženklai išbraižyti po langais. Kodėl? Jaučiausi tarsi detektyvas, su lempute ieškantis kažkieno paliktų pėdsakų... Bandydama atspėti – kodėl, kodėl, kodėl...“ (iš parodos anotacijos)

Taigi užsiėmiau savotiška kultūrine archeologija, tad mano paroda susiformavo kaip aplinkos tyrimas. Gal net kažkiek socialinis tyrimas. Netikėta ir ironiška rezidencijos pusė buvo ta, kad, palikusi mokyklą Lietuvoje, atsidūriau mokykloje Japonijoje, o rengdama parodą vis galvojau, kad jos temos ir technikos labai patogios edukacijai (matyt, pedagoginis darbas daro savo), tik nežinau, ar japonai tuo pasinaudojo.

Pernai vėl turėjai pasirodyti Japonijoje?

Taip. Būdama rezidencijoje gavau pasiūlymą dalyvauti parodos „World Art Tokyo 2020“ atrankoje. Tai didžiulė Tokijuje organizuojama meno mugė, kurią lydi kuratorių suformuota, šių dienų meno tendencijas atspindinti kolekcija, bendradarbiaujama su kiekvieno menininko šalies ambasadomis. Parašiau idėją, nusiunčiau darbų nuotraukas, japonų kuratoriai atsirinko mane atstovauti Lietuvai – džiaugiausi, kad patekau į didžiulį prestižinį pasaulinį renginį. Viskas buvo suprojektuota, parengta ekspozicija, užsakyti bilietai, net turėjo žydėti sakuros, bet pandemija... „World Art Tokyo 2020“ paroda buvo atšaukta, liko tik internetinis variantas.

Tavo kūrybos vizitine kortele, manau, galėtume vadinti instaliacijas iš lankstyto stiklo lakštų. Lietuvoje esi eksponavusi skirtingus jų variantus personalinėse parodose Kaune (2017, „Nepasakyti“, „Meno parkas“), Kėdainiuose (2018, „Apie“, Janinos Monkutės-Marks muziejus) ir Klaipėdoje (2019, „Ne apie“, Klaipėdos kultūrų komunikacijos centras). Kaip keitėsi instaliacijų idėjos ir formos, patekus į prestižinius stiklo meno renginius Venecijoje ir Japonijoje?

2020 m. Venecijoje, „Palazzo Loredan“, eksponavau instaliaciją „Uždengti“, uždengdama dalį grindų stiklo – „suglamžyto popieriaus“ – lakštais. Lankytojai ypatingai puošnaus interjero salę su stiuko lipdiniais, lubų tapyba, venecijietiškais veidrodžiais, šviestuvais, didžiuliu paveikslu, istoriniais baldais ir raštuoto marmuro teraco (mozaikinio betono) grindimis galėjo apžiūrėti tik nuo slenksčio. Šioje meno persotintoje erdvėje man svarbesnis buvo ne pats kūrinys, bet uždengimo faktas. Stiklas, kaip medžiaga, svarbus tiek, kiek jis kūriniui suteikia papildomų prasmių.

Anotacijoje formulavau taip: „Venecija tokia visko pilna, visko turtinga – istorijos, kultūros, meno... grožio. Žvelgiant šiauriečio akimis, net ima atrodyti, kad vienam miestui visko tiesiog nedovanotinai per daug... Kuo galima nustebinti Veneciją? Niekuo. Joje jau buvo visko su kaupu. Šioje istorijos ir meno vertybių persotintoje erdvėje bandau įterpti pauzę – uždengti mažą gabalėlį praeities.“

2021 m. tuose pačiuose rūmuose instaliacijai „Nepasakyti“ jau paraiškoje prašiau bibliotekos erdvės – rūpėjo kontekstas, taip pat galimybė kūrinį apeiti iš visų pusių. Instaliaciją sudarė beveik 200 šiek tiek pakilusių nuo grindų matinto stiklo lapelių, primenančių įprastus rašomo popieriaus lapus, besilenkiančius pūstelėjus vėjui. Buvo svarbus sklandymo ore, vėjo gūsio pojūtis, tarsi sustoji ant ribos – tai užuomina į tai, ką jauti, ko net nesuartikuliuosi, kas nepasakoma. Maloniai nustebino, kiek daug dėmesio parodos architektas skyrė apšvietimui.

Šiuo metu Japonijoje, Tojamos stiklo muziejuje, vyksta tarptautinė stiklo meno trienalė „Toyama International Glass exhibition 2021“, kurioje dalyvauju su kūriniu „Uždengti“. Tai prestižinė paroda, į kurią iš 1126 pretendentų skirtingos komisijos dviem etapais atrinko tik 45 kūrinius. Prireikė laiko pačiai „suvirškinti“ tokį faktą. Kita vertus, tai pirmas kartas, kai dėl pandemijos negalėjau pati nuvažiuoti ir instaliuoti darbo. Apskritai kūryba iš stiklo yra ne tik brangus, bet ir sudėtingas procesas tiek technologiniu, tiek transportavimo požiūriu, juk, pavyzdžiui, šį kartą į Japoniją reikėjo saugiai nuskraidinti 320 kg labai trapų krovinį.

Kaip kilo mintis sukurti instaliaciją „20/20“, kurią „Meno parko“ galerijoje Diuseldorfe pynei iš juodos vielos?

Pagrindinė mintis – perpjauti erdvę. Tai kūrinys, kuris fiziškai neleidžia įeiti į galerijos patalpas. Pinant iš juodos vielos apėmė keistas jausmas – rezginys truputį nelygus, matai jo storį, briauną, o tamsi vielos spalva turi šiek tiek žalsvą atspalvį, kuris kelia aliuzijas į klasikines skulptūras iš bronzos. Bet turbūt šiuo atveju svarbiausia, kad pandemijos laikas įnešė savo korekcijas – gal kažkiek formalias prasmes pavertė labai išgyventomis, paliečiančiomis. Buvo keista kruopščiai ruošti instaliaciją, kurią tikriausiai mažai kas pamatys. Žinoma, iš dalies šią padėtį gelbėjo virtualūs formatai, bet vis vien buvo gana neįprasta. Atsitinka kartais taip, kad gyvenimo kontekstai net ir visai abstrakčius darbus tarsi „išabstraktina“ ir autoriaus sumanymams netikėtai suteikia visai kitų, neplanuotų prasmių. Taip atsitiko šįkart. Paroda Diuseldorfe vyko 2020-ųjų rudenį, per griežtą karantiną: parodų lankymas buvo ribojamas, o po kelių savaičių galerijos buvo uždarytos ir kūrinį apžiūrėti galima buvo tik per vitrininį galerijos langą.

Ačiū už pokalbį.

Dalios Truskaitės kūrinys „Nepasakyti“ išrinkta geriausia „ArtVilnius’21“ instaliacija.

Ją pristatė galerija „Meno parkas“.