Potėpio malda

Kūriniuose vienu metu žydi rozmarinų žiedai ir kvepia moterimis, vejasi praeities pilkai juodi šešėliai, purškiamų dažų paviršiais sklendžia pasiklydusios maldos, tvyro nebeidentifikuojamos, išbalintos nuodėmės, meteorologinės rodyklės prognozuoja atsigręžimą į gamtą, o dar yra daugybė pasiklydusių klaviatūros mygtukų-kvadratėlių jau be raidžių, nes sakiniai pranyksta, kai šaukia vaizdas. Girdisi užrūstintos jūros bangos lūžis, vandenį suraibuliavusio akmens smūgis, virtusios bučiniais plaukia žuvys ir justi kažkokios esmės paieškos dugne. Skęstant vizualinėje dinamikoje ir kontekstuose iš gelmių išnyra rankos: apglėbiančios, rymančios, suglaustais delnais į viršų prašančios, įtraukiančios, ieškančios meilės, o kartu ir baudžiančios. Figūros: klumpančios, sugriuvusios ir sulipdytos tokiais pačiais netikrais klijais, kaip ir mes kaskart sukimbam, ieškodami vis naujų dievų, išganymų ar naujų kelių. Kas tai?

Menininkas Andrius Zakarauskas – tapybos vizionierius, kuriantis teptuku ant drobių it teptų sielos paviršius tiršta, sūdyta karamele. Personalinėje parodoje „Švenčiamo potėpio aidas“ jis tęsia religinių siužetų tyrinėjimus ir jų interpretacijas sluoksniuodamas jausmų ir mišrių technikų dėliones. Kontrastingos tikrovės ir iliuzinės erdvės, kaip teigia autorius, suteikia jam šv. Tomo poziciją: šis tikrino, ar Jėzus yra tikras, ar ne, kišdamas pirštus į jo žaizdas. Zakarauskas kvestionuoja dažą ir jo atspindį, kuris parodoje atsikartoja fone atsirandant atspausdintoms ir išdidintoms jo darbų fotografijoms. Kadaise poetas Rumis rašė, jog žaizda – tai vieta, pro kurią į mus srūva šviesa. Žaizdų mes turime daug, o tapyba sodri, sumaketuota, dramatiška, kylanti iš sukontroliuoto, vietomis atsipalaidavusio jausmo, tampa čia laidininku ir patyriminės kelionės pradžia.

Apčiuopiamo šventumo paieškos žvilgsnyje pavirsta juodais neramiais dryžiais, aidi mėlynais dažniais ir tiesioginėmis transliacijomis amžinybei, o gal miško laumėms. Migdolinių akių nužiūrėjimas kūrinyje „Akių linija“ (angl. „Eye line“) virsta potėpio virpesiais, pereina per plokščios linijos juostos dažo užuominas, statybinio glaisto juvelyrinius dryžius ir įstrižais šešėliais per visus parodoje eksponuojamus darbus. Ieškant švelnumo žvelgia veidai it vaistai, raminantys prieš miegą įkyrias mintis. Juos palydi smulkių taškelių pėdsakai – paukščių takas, kviečiantis peržengti ribą ir atsidurti ten, anapus potėpio. Dairantis balanso, ryškias, šokančias spalvas atsveria ir papildo pilko grafito piešiniai, parodoje įvardinti „namų darbų“ pavadinimu. Juose it šienas rugpjūtį suglostyti moters plaukai kartais tampa ir aidu, t.y. spausdintos jų fotografijos fonu. Šventumas, švelnumas, pusiausvyra – vertybės ar tik jų atvaizdavimas?

Kūrinys, virtęs asmenine malda, pavadintas „Atidarymas, uždarymas“ (angl. „Opening, Closing“), primena mūsų širdies darbą: vožtuvas atsiverdamas pripildo gyvybės pompą krauju, o užsiverdamas leidžia jai pailsėti, todėl kitu savo susitraukimu gali aprūpinti mūsų gyvybiškai svarbius organus. Paveiksle ištapytos lyg gipsinės Dovydo akys, aliejiniais dažais užtepant ant šaltos figūros nerimą, būties sunkį ir pavargusios odos šilumos tekstūrą. Užmerkti vokai, kaip nuoroda į savęs įsiklausymą, nuo galvos atsiskyrusios suspaustos lūpos, pasiruošusios susikalbėjimo esmei – tylai, apglėbiamos rankų, pabėrusių rausvus žiedlapius aplink. Gal ir vėl čia godžiai žydi rozmarinas ar alyvmedis – kvepia vasara ir Italija. Geltonai auksu sušukuotas potėpis, rūgščių spalvų plokštumos virsta erdvėmis taškams, iš stipraus postūmio augantiems į patirtis. Stipriai apkabinusi save prašau jėgų surasti prasmę keliauti, gyvenimo pakeleivius sutikti, o pamilus – mokėt paleisti. Karamelizuotame sapne kristalizuojasi ašaros kaip laimingoje pabaigoje – figūra karūnuojama už tikėjimą. Nėra tinkamesnio laiko pabusti nei dabar, kai ore aplink yra tokia stipri viltis.

Zakarauskiškas stilius, arba virusas, – kitaip šio autentiško tapybos braižo nepavadinsi. Erdvėje suformuoti „netikrus“ paveikslus, kaip naujus objektus, yra tęstinė menininko idėja. Tiesa, pradžioje „pagauna“ didesnio formato atspausdinti darbai, vėliau jausmas harmonizuojasi ir priimama naujoji ekspozicijos realybė. Patinka, kad šis virusas plinta, su juo teko susidurti praeitų metų gruodį lankant Šarūno Baltrukonio ir Manto Valentukonio (menininko studentų) parodą „Texture pack“ erdvėje „Kreatoriumas. Meno krosnys“. Tegul būna jis užkrečiamas: kaip virusas žmogaus kūne, taip menas, radęs asmenybę, gali klestėti ir daugintis. Na, o „The Rooster Gallery“ parodų namelyje nuolatos justi vidinio vedlio – potėpio palyda. Jis toks pasiliekantis, prilipęs prie odos, ilgainiui jo neina iškrapštyti iš akių: lyg sakytų „neturėk kitų – tik mane vieną“. Ir štai čia švenčiamojo potėpio aidas virsta malda. Net jei tai tik mada, geltona ar mėlyna spalva.

Paroda veikia iki vasario 27 d.

„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) dirba ketvirtadieniais–šeštadieniais 16–19 val., sekmadieniais 14–17 val.