Aktualizuoti perlai

„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija. Skaidrus baldakimas, gaubiantis lovą kaip ekspozicinę platformą meno objektams, sukuria savotišką, jaudinančią įtampą, privačios vietos ir kažko neįvardinto (bet tikrai egzistuojančio) ribos pažeidimo jausmą. Atsiranda labai aiški būsena „tarp“. Ir taip XXI a. gyvenimo tempui ir negandoms menininkė tiesia kūrybos tiltus į XVI amžių.

Tiesa, esminiu parodai-kolekcijai tampa žodis „kodas“. Julija Janus tai įvardija kaip prieigą tyrinėti Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, suteikti jai naują formą ir perkoduoti į šiuolaikinio dizaino kalbą. Joje ataidi meilės ir galios problematika, asmeninės laisvės siekis, socialinės įtampos padariniai. Žinoma, nūdienos jausmų ir pragmatiškumo santykis pakitęs, bent nekarališkiems asmenims: turime įvairiausių galimybių, be egzistencinės dramos laužome (n)esamas ribas ir t.t. Bet, kaip ir prieš penkis šimtus metų įvykusioje istorijoje, taip ir dabar santykių išraiška įgauna pavidalus, turinį, garsą, ką galime interpretuoti. Šiuo atveju menininkę pirmiausiai įkvėpė 1547 m. Vilniaus arkikatedros Karališkojoje koplyčioje slapta įvykusi garsiosios poros santuoka. Slapta, nes abipusiam jausmų įteisinimui itin nepritarė jaunojo kunigaikščio tėvai – karalius Augustas Senasis ir karalienė Bona Sforca – bei Lenkijos didikai. Būtent ši įsimylėjėlių drąsa, turėjusi įtakos ne tik to meto aplinkinių valstybių sprendimams, kultūrai ar madai, tapo šios kolekcijos išeities tašku ir priežastimi atsirasti dabartinės romantinės Vilniaus dizaino krypties kodui.

„Pilko kubo“ ekspozicinėje-ritualinėje erdvėje juntamas struktūriškas jos skaidymas, dekoruotas „ceremoniškumu“ ir prabangos dvelksmu. Įvairiomis formomis, faktūromis, audiniais, tekstūromis iščiupinėti, ištyrinėti ir sukurti meno objektai nugula į savo vietas taip darniai it kompozitoriaus Vaclovo Šamotuliečio (LDK kompozitorius, poetas, nuo 1547 m. – Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų muzikas) natos į penklinę. Dailiai nugludinto skaidraus stiklo taurės, juodųjų deimantų ir perlų derinių juvelyriniai dirbiniai, šachmatų figūras primenančios žvakės, tekstilės ar įvairių skonių šokolado gaminiai, tai – dizaino kūriniai, tyrinėjantys meilės, valdžios bei galios dilemas. Šią temą pratęsia ant sienos eksponuojama, atrodo, bet kurį parodos lankytoją galinti pasiekti Žygimanto Augusto ranka (tai išdidinta 2019 m. nutapyto Miglės Kosinskaitės karališkosios poros viso ūgio paveikslo fragmento nuotrauka). Ir nors akivaizdžiai nematyti, patalpoje yra ir Žygimanto Augusto žvilgsnis, nepaisantis visuomenei priimtinų normų ar praktiškumo aspektų. Jautiesi lyg slaptai stebimas, o specialiai inscenizuotoje aplinkoje skleidžiasi asmeninis, intymus kūrybiškumas, erotikos patosas ir kiti dramatiški intrigos elementai.

Minorinė būsena apima stebint keturis beveidžius manekenus, kurių visuma tarytum sudaro šiuolaikinės mados skulptūrą. Keturi charakteringų siluetų kostiumai su išdidintomis apskritomis figūromis primena perlus, tai – stilizuoti Vilniaus renesansinio karaliaus dvaro aprangos kodai, papasakoti, išreikšti šių dienų stiliaus kalba. Ši grupinė instaliacija sukurta bendrystėje su Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos drabužių konstravimo ir studijų studentais bei dėstytojais. Ir visgi, šie balti, kūrėjų rankomis konstruoti ir dekoruoti kūriniai mena liūdną mylimųjų istorijos pabaigą. Nors mados ir kultūros ikona Barbora Radvilaitė buvo pripažinta ir karūnuota Lenkijos karaliene, praėjus vos penkiems mėnesiams po šventės ji mirė. Tad šiuose drabužiuose matau savotišką gedulą kiekvienai mūsų neįgyvendintai svajonei ir priminimą puošti gyvenimą savais perlais tiek, kiek tik galime (Rytuose balta spalva yra gedulo spalva).

Paslaptingoje Vilniaus rotušės menėje, kur dominuoja pilko perlo ir grafito spalvos, prabanga bei aukštos kokybės meno objektai, mane ypač domina toks reiškinys kaip kultūros startuolis. Kolekcija „Slapta meilė“ yra tokiu pat pavadinimu veikiančio startuolio dalis. Internete yra puslapis, kuriame audiogidu, žemėlapiais pasakojama Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija, bet čia pat pardavinėjami ir įvairūs daiktai (patalynė, drabužiai, indai, papuošalai), pavadinimais ir ženklais susiejami su svaigia istorija. Kiek tokia komercijos ir kultūros santuoka pasiteisina ir kaip dėl jos jaučiasi miestiečiai, atsakys, ko gero, tik vietiniai ir užsienio žiūrovai-pirkėjai.

Menininkė penkių šimtų metų senumo istoriją, kaip būdą garsinti Lietuvą per kokybiškus dizaino objektus, aktualizuoja sąmoningai, siekdama suteikti jai šiuolaikinį pavidalą, aproprijuodama įvairius pasakojimus. Pavyzdžiui, įvairiuose šaltiniuose aptinkamas faktas, jog Žygimantas Augustas Barborai Radvilaitei buvo užsakęs skaidraus stiklo indus. Tuo metu išvalyti stiklą, suteikiant jam ne įprastą žalią spalvą, o jį nuskaidrinant, buvo itin sudėtingas uždavinys. Dėl šios istorijos Julija Janus kreipėsi į stiklo meistrus. Beveik kiekvienas parodoje esantis dizaino darbas yra sukurtas vis kito kūrėjo, kuris savaip reflektavo praeitį ir interpretavo ateities vizijas. Sakyčiau, jog J. Janus tarytum mėgina reabilituoti taikomosios dailės vertę, tolina visuomenę nuo supratimo, jog meniškas daiktas yra keramikinis puodelis su Monos Lizos galva ar kažkas panašaus. Ji išradingai siekia legitimizuoti meno, dizaino, technologijų ir industrijos sinergiją, kaip priemonę (at)kurti autentišką romantinį stilių, kartu sujungia įvairiausių sričių kūrėjus ir gamintojus. Ekspozicija atrodo vientisesnė ir dėl to, kad kūriniai neapkabinėti etiketėmis, tačiau norintys giliau pasidomėti ras QR kodą su nuoroda į daikto istoriją ir kūrėjus. Toks kuratoriaus Petro Saulėno sprendimas padeda dėmesį suteikti į dizaino objektus, jų visumą. Ir per šiuos niuansus tarp tolumoje dvelktelėjusio renesanso ir mūsų dienų žydinčio pavasario nusitiesė vos regimais perlų vėriniais pažymėta istorijos gija.

Paroda veikia iki gegužės 28 d.