Gilus vanduo neteka srauniai

„Gilus vanduo neteka srauniai“ – mintis, perskaityta rašytojo Haruki Murakami romane „Mylimoji Sputnik“, neapleidžia per visą kelionę. Iš rytų į vakarus. Auksė Miliukaitė pasakoja, jog parodos „upė tekanti gyslomis“ idėja jai kilo 2021 metų vasarą, kai plaukiant baidarėmis Merkio upe (kuri prasideda Ašmenos aukštumoje, Baltarusijoje) tėkmėje ir atmosferoje buvo prasidėjusi artėjančios grėsmės ir didžiųjų nelaimių nuojauta. Tuomet autorė ir pradėjo savaisiais receptoriais tyrinėti skysčių atmintį.

Visi esame susiję daug glaudžiau, nei norėtųsi. Srovės, kurių niekada nepasirinkome, atneša plastikinių pakuočių, naftos, pelenų, kraujo ir virsta pusiau apčiuopiama mūsų atminties bala. Vamzdynais keliaujančios nuotekos, kolektyvinės traumos, tekančios gyslomis darbuose, tarytum praskiedžiamos islandiškų krioklių čiurlenimais, ledo tirpsmais ir drobių, išmaudytų tyruose šaltiniuose, gaivumu (dalis kūrinių sukurta reziduojant SIM menų rezidencijoje Reikjavike). Jaučiama tokia pat švelni srovė, kaip stovint basomis viduryje švelnaus upelio. Tik Auksė į jį prileido žalsvos, rausvos ir kitų spalvų – taip tapdama mediatoriumi tarp mūsų šešėlių ir tos kūrybinės erdvės, kur jos darbai gali nunešti kiekvieną iš žiūrovų.

„The Rooster Gallery“ erdvėje visi jausmai kaipmat atranda savąją vagą. Apima keistas pojūtis – taip darnu ir ramu, lyg kas būtų su kokiu šamanišku mineralu-akmeniu perėjęs tas erdves, išvalęs ir suharmonizavęs. Deja, garantuoju, magijos tame nėra. Yra tik labai aiškiai juntamas menininkės profesionalumas, vidinio kompaso kryptys ir akivaizdžiai jokio melo. Dievas visada slypi detalėse. Vietomis pakabintos rusvos, lengvo audinio draperijos, sienose paslėptos kolonėlės, skleidžiančios gamtos garsus, autorės rankomis pagaminta knyga, kurioje sudėtos įvairios eilės. Spalvotai nudažytas ledo kūrinys, kuris tirpdamas palieka vandens pėdsaką, primindamas tik prieš tai buvusios formos žymę. Švelniai ištapytos galerijos sienos – lyg ir paveikslų tęsiniai, bet lyg ir nebylūs priminimai, kad kiekvieno individo stiprybė yra judėti savo tempu.

O gal tie ornamentai ant sienų – blunkanti atmintis, ir gal tai, kaip spalvos nyksta, vis sunkiau pasiduodamos identifikavimui, taip mūsų prigimtis po truputį pamiršta žemės istoriją. Todėl tapytoja daug dėmesio skiria gamtoje randamoms natūralioms medžiagoms: smėliui, natūraliems pigmentams, dumbliams, pelenams, gėlėms. Iki galo nesuprantu, ar šios materijos, praplaunamos šaltinio vandeniu, tampa paveikslų raštų dalimis, ar kaip kokia dulksna apsiima vaizduotės vedlio funkciją. Tam, kad lankytojo nenuneštų minčių srovė, Auksė pasirūpina jų „įžeminimu“ ant grindų priklijuodama lipdukus, atkartojančius audinių klosčių ar atplaukiančių svetimų minčių formas. Tai primena upėse skalaujamus ir nepajudinamus akmenis. Srovės jie nestabdo, bet vietoje sukelia vandens raibuliavimus. Grindyse atverta plotmė, kurioje po stiklu paslėptas meno kūrinys, panašus į judančius koralus. Taip plaukiame ne tik paviršiumi, bet ir kartkartėmis prisimindami pažvelgti gilyn.

Kūrėja pasitelkia tapybą pojūčių oazei kurti. Sakysite, o kas čia per tapybos žanras? Kai darbai tokie organiški, it iškarpos iš žydinčio vandens telkinio, tikrai galima pasiklysti. Ir čia prisimenu keturiolikmetės Marinos Abramović pasakymą apie pirmąjį susitikimą su tapyba, kai ją mokantis dailininkas Filipas Filipovićius atkirpo gabalą drobės, patiesė ant grindų, atidarė klijų skardinę ir išpylė skystį ant drobės: pridėjo šiek tiek smėlio, truputį geltono pigmento, truputį raudono, šiek tiek juodo. Tada užpylė puslitrį benzino, uždegė degtuką ir viskas užsiliepsnojo. Čia saulėlydis, paaiškino jis. Ir išėjo. Tad būtent šią iliustratyvią prieigą siūlau pasitelkti tyrinėjant homogeniškas Auksės paveikslų spalvų gelmes. Tačiau neapsigaukime, nes tėkmė nėra vien apie lengvumą. Tai labiau pralaidumo forma, leidžianti pereiti informacijai per savuosius filtrus, padedanti paleisti, kas svetima, pasiliekant esmę. Taip diena po dienos griūna kolektyvinės vidinės betoninės uždangos, jų skeveldros išsibarsto mažais gabaliukais. Kažkur čiurlenant kalnų kriokliams tos dalelės būtų nuglostomos srovės ir natūraliai įsilietų į gamtinę paklodę. Utopiška, bet galbūt tai ir yra būdas pasauliui sveikti?

Rytų išmintis byloja, jog pasaulio psichologinė būklė yra tokia pat kaip vandens. Nors jis serga ir kraujuoja, Auksė Miliukaitė yra kaip Henri Matisse’as karo metais, tapęs spalvotas gėles. Meną, kaip galingą priemonę, ji pasitelkia ne graudenti, guosti, pykdyti, kelti klausimus, atidengti žaizdas ar juokinti. Ne, tapytoja šiandien atlieka kaip niekada svarbų vaidmenį – ji padeda mums „prasiplauti“ informacijos srautuose, švelniai primindama pasirūpinti vidine upe, tekančia mūsų gyslomis. Net jei jos pačios rankose jau tirpsta ledo figūrėlės...

Paroda veikia iki balandžio 30 d.

„The Rooster Gallery” (Šv. Brunono Bonifaco 12, Vilnius)