Elektros tinklais ateina Čiurlionis

Kasdienybė – vienas gražiausių, tiksliau, vienas kūrybiškiausių žodžių. Juk kūrybinis procesas vyksta ne tik tada, kai rankoje teptukas, molis, medis ar mikliai spaudžiami klaviatūros mygtukai, o, matyt, ir tada, kai mintys laisvai sau klajoja žiūrėdamos pro langą, nešdamos šiukšles į konteinerį, rašydamos natas ant elektros laidų penklinės ar skaičiuodamos kieme flamingus. Paraleliniuose pasauliuose žvilgsniai sugaudo skubančio miesto vizualinę taršą bei senamiesčio stogus, kurie reflektuoja visas saulės patekėjimo, nusileidimo fazes ir kaskart priverčia mus aikčioti. Viskas nusėda ant odos, apsigaubia sapnais ir kažkur tarp riebaluotų pirštų, valant ant švaraus kilimo išpiltą jogurtą, gimsta kūryba. Ir ji yra šventa. Tad šioje tapytojos Dovilės Bilkštienės parodoje „Kasdienybė, tiesiog“ vietoje mūzų pūstomis tiulio suknelėmis su magiškomis dulkėmis atkeliauja garažo, elektros tinklų ir kiemo įrenginių vaizdai. Tamsus dangus pražysta pilnais mėnuliais ir antys sau turškiasi SPA. Visus šiuos cirkus iš aukštai stebi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Žiūrovo akys išlepintos ryškių vaizdų bei didžiaformačių kūrinių, bet jam vis tiek tenka prisitaikyti ir naujai mokytis skaityti čia rodomus kūrinius. Ilgainiui suprantu, jog šis konceptas primena „Instagram“ tinklelį, kuriame dėl dailininkės įtaigaus vaizdų perteikimo dauguma darbų atrodo kaip surežisuotos įvaizdinės fotosesijos madingiems žurnalams (ypač paveikslas, kuriame mažoji balerina susitinka su stebuklingu žirgu grafitu išpuoštų garažų fone). Tik tapytoja – labiau ne nuomonės formuotoja, o chirurgė, kuri ypač smulkiu teptuku operuoja kasdienybės mikroelementus. Jie, kaip nuotraukos (arba koliažai), perteikti naiviomis ir įprastomis spalvomis, su pataisytais ryškumo ir kontrasto parametrais. Tiek tobula, kad net šiek tiek nuobodu. Teisinuosi, mes visi vienaip ar kitaip esame apsupti manipuliacijų ir simuliacijų. Pasitelkę mobiliųjų programėlių aplikacijas ar filtrus namuose galime pasimatuoti vienaragius ar patys jais pasiversti, o gulėdami su pižama lovoje šokti lamabadą egzotiškoje saloje.

Išverstos tikrovės reginiais labiau įvardinčiau persotintą vaizdų gyvenimo burbulą socialiniuose tinkluose, kuris šiuo metu yra siurrealistiškesnis nei siužetai Dovilės Bilkštienės tapyboje. Bet kas priverčia susirinkti visus išpuikusius žodžius ir sušluoti juos į kampą, tai maestro Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žvilgsnis paveiksle. Stengiausi galerijos vaizdų tinklelyje kuo mažiau į jį žiūrėti, nes vis užplūsta šiluma, susižavėjimas jo kūryba. Šiek tiek pykstu, kad jis elektros stulpuose pakibęs, bet ir kviečiu jį pasisvečiuoti ant savo stogo. Laidų raizgalynėje, susipynusioje iš magnetinių kasečių juodų juostų, natų, minčių ir chaosų, Čiurlionis į namus siunčia Bacho preliudų šviesą. Taip, labiau nei elektros mums reikia vidinės šviesos, skirtos sau. Manau, kad jam, pavaizdavusiam visas muzikos spalvas, pasaulį užmigdžiusiam karalių pasakomis ir išspindėjusiam giliausiomis žvaigždžių istorijomis, tos ištapytos spalvų ryškios dėmės greta gyvenamojo namo garažų, gamtovaizdyje – visai nė motais. Tik neramu, kad pats maestro juodu šešėliu netaptų, grodamas padangių fortepijonais ir laidais perduodamas mums visiems tikėjimą kūryba.

Inžineriniais tinklais į kiekvieno namus atkeliauja Čiurlionis, Lady Gaga, plunksnuoti flamingai, gyvatės akrobatės ar ko tik norisi. Tai mums parodo Dovilė Bilkštienė, per šešerius metus išlaisvinusi vaizduočių dievus ir savo vidinio vaiko svajones. Kartais tikrai norėtųsi būti katapultuotam iš žaidimų aikštelės tiesiai į kurį nors iš išvaizduotų mėnulių ir ten pabūti. Na, o šiame vizualiniame triukšme pasigendu jausmo ir tylos. Mintimis specialiai vedu kūrėjos teptuką virš tobulų jos kontūrų, supykstu ant kokio nors herojaus ir užmetu ant jo vazą, dėmę ar drėbteliu storesnį sluoksnį dažų. Jei atvirai, tai mane nustebintų daug labiau nei parašiutininkai ties ketvirtu gyvenamojo namo aukštu ar egzotinio rausvumo paukščiai rajono kieme. Ir visgi tų kasdienybių yra šimtas, jos šnekasi, konstruoja viena kitą, kunkuliuoja kūrybiniuose procesuose ir nuolatos moko laviruoti. Išeinant iš parodos vertėtų atsisukti į savąją, puikiai atsispindinčią galerijos languose kasdienybės simfoniją. Ir ji yra šventa...

Paroda veikia iki sausio 28 d.