Pokalbis su aktoriumi Karoliu Kasperavičiumi
Aktorius Karolis Kasperavičius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2020), „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis, „Atviras ratas“, 2020), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Hotel universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Dėdės ir dėdienės“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, VMT, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „Identify“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2015), „YOLO“ (rež. Povilas Makauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2014) ir kt.








Pokalbis su teatro dailininke Ugne Tamuliūnaite
Teatro dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems dramos, operos ir baleto teatro spektakliams kaip „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Šv. Speigas“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Koriolanas“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2021), „Miražas“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Tarnaitė ponia“ (rež. Gediminas Šeduikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), 2020), „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, LNOBT, 2017) ir kt.








Pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu
Aktorius Donatas Želvys sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2020), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Raudona“ (rež. Masalskis, JT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018), „Mūsų miestelis“ (rež. Rabašauskas, KJT ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Kontrabosas“ (rež. Masalskis, KJT, 2016), „Ledas“ (rež. Paulius Ignatavičius, KJT, 2015), „Kita mokykla“ (rež. Masalskis, KJT, 2013) ir kt.








„The Happy Few“ festivalyje „Kitoks ’23“
Šiandien „visi nori būti visais“, bet kiekvienas ieško geriausio savo įvaizdžio – taip galima pradėti apmąstymus apie sausio 16, 17 d. „Menų spaustuvės“ tarptautiniame festivalyje vaikams ir jaunimui „Kitoks“ parodytą Belgijos BRONKS teatro spektaklį „The Happy Few“ („Keletas laimingųjų“). Šiame satyriniame mados ir tendencijų šou pasakojama apie tapatybės paiešką, išbandant skirtingus, lyties, kultūros, istorijos ir kalbos neapribotus amplua. Iškart norisi klausti – kur tokia iš pirmo žvilgsnio beribė paieška gali nuvesti tiek žmogų, tiek spektaklio struktūrą?








Pokalbis su aktoriumi Valerijumi Kazlausku
Aktorius Valerijus Kazlauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, Meno ir mokslo laboratorija, 2022), „Ad infinitum“ (rež. Greta Gudelytė, „Apeirono“ teatras, 2020), „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Virimo temperatūra 5425“ (rež. Areima, Artūro Areimos teatras (AAT), 2017), „Honey, I’m Home!“ (rež. Adas Burkšaitis, „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, 2017), „Antikristas“ (rež. Areima, AAT, 2017), „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2016), „Mechaninė širdis“ (rež. Areima, NKDT, 2015), „Nevykėlis“ (rež. Areima, AAT, 2015) ir kt.








Pokalbis su režisieriumi Tadu Montrimu
Režisierius Tadas Montrimas sukūrė tokius spektaklius kaip „Dėdė Vania“ (Vilniaus senasis teatras, 2019), NO FAKE* („Sirenos“, 2020), „Ein Elefant“ (Vilniaus mažasis teatras, 2022). Kaune kartu su Justu Terteliu organizavo „Fluxus“ festivalį (2022).








Pokalbis su prancūzų literatūrologe Luba Jurgenson
Lapkritį Paryžiuje, Sorbonos universiteto Slavų literatūros katedroje, netoli Liuksemburgo sodų, susitikome su estų kilmės literatūros mokslų daktare, literate, rašytoja Luba Jurgenson. Per susitikimą aptarėme šiemet Lietuvoje daug diskusijų sukėlusį, nors dar į lietuvių kalbą neišverstą, Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ („Les Bienveillantes“), jo oficialaus išleidimo Prancūzijoje kontekstus ir pagal jį Jaunimo teatre režisieriaus Sergejaus Loznicos sukurtą spektaklį „Erinijos“. Pokalbio su viena iš šios knygos analitikių ašimi tapo moralinio atminties tikslumo ir istorijos instrumentalizavimo klausimai.








Pokalbis su dramaturgu Matu Vildžiumi
Pagal dramaturgo Mato Vildžiaus pjeses sukurti tokie spektakliai kaip „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, Oskaro Koršunovo teatras, 2018), „Sapiens“ (rež. Leonova, Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Mamos sūnus“ (rež. Loreta Vaskova, „Atviras ratas“, 2020), „Iš kūno ir kraujo“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2020), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2022) ir kt.







Pokalbis su prodiusere Ana Ablamonova
Prodiuserė Ana Ablamonova 2008 m. įkūrė prodiuserinę kompaniją „Operomanija“, plėtojančią naująjį muzikos teatrą ir skatinančią įvairių meno sričių kūrėjų bendradarbiavimą. Organizacija įgyvendino per penkiasdešimt naujų šiuolaikinių operų ir multidisciplininio meno projektų. Tarp jų – šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (autorės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2013), barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“ (aut. Arturas Bumšteinas, 2017), komiksų opera „Alfa“ (aut. Albertas Navickas, Dr. GoraParasit, Gabrielė Labanauskaitė, 2018), garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ (aut. Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, 2019), muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ (aut. Karolis Kaupinis, 2020) ir kt.








Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)
Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.







