Be provokacijos teatras negalėtų egzistuoti

Aktorius Valerijus Kazlauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, Meno ir mokslo laboratorija, 2022), „Ad infinitum“ (rež. Greta Gudelytė, „Apeirono“ teatras, 2020), „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Virimo temperatūra 5425“ (rež. Areima, Artūro Areimos teatras (AAT), 2017), „Honey, I’m Home!“ (rež. Adas Burkšaitis, „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, 2017), „Antikristas“ (rež. Areima, AAT, 2017), „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2016), „Mechaninė širdis“ (rež. Areima, NKDT, 2015), „Nevykėlis“ (rež. Areima, AAT, 2015) ir kt.

Kokį poveikį jūsų, kaip aktoriaus, teatro suvokimui padarė Artūro Areimos teatro koncepcija? Kaip kito jūsų požiūris dirbant su šiuo režisieriumi?

Artūras Areima buvo mano dėstytojas. Kelionė kartu su juo prasidėjo antrame kurse ir tęsėsi ne vienus metus, kol prisijungiau prie jo teatro. Didžiąją savo kūrybinio kelio dalį esu nukeliavęs kartu su šiuo režisieriumi. Jo teatro koncepcija, mano manymu, yra dvejopa – suteikusi tiek teigiamų, tiek neigiamų patirčių. Tik baigus mokyklą ir pradėjus studijas, labai lengva susižavėti žmonėmis ir naujomis jų siūlomomis idėjomis. Tuo metu per daug negalvoji, tik pasineri į darbus, naujas patirtis ir keliauji pasroviui kartu su viskuo, kas yra siūloma. Vis dėlto eidamas kartu ilgesnį laiką supranti, kad tai vieno konkretaus žmogaus idėjos, jo požiūris į tam tikrus aspektus. Taip pradeda formuotis asmeninė nuomonė, požiūris, suvokimas. Bėgant laikui, nuomonės nebesutampa. Tai visiškai normalu. Per visą darbo kartu laikotarpį būta pykčių, dramų, bet ir labai smagių akimirkų, daug kūrybos, laisvės, pasisėdėjimų. Artūro Areimos teatre kartu išgyvenome tikrai daug.

Ilgą laiką dirbti su vienu žmogumi man sudėtinga. Šis vidinis procesas panašus į gydomųjų akmenukų veikimą. Kurį laiką jie padeda, bet poveikiui praėjus, kai visa energija išsemiama, tampa nebeveiksmingi. Tuomet akmenukus reikia iš naujo įkrauti, nuplauti, pasmilkyti, kad jie įgautų reikiamos energijos. Manau, kad kelionė su Areima sustojo, kai vienas iš kito pasiėmėme viską, ką galėjome, ir išsikrovėme. Per visus darbo metus kartu šis žmogus padarė didžiausią įtaką dabartiniam mano teatro skoniui.

Ar kuriant personažą jums svarbi provokacija? Ar bandote mesti veikėjui iššūkį, ieškoti jo ribų?

Visų pirma, personažo kūrimas yra atsakomybė ir didžiulio iššūkio priėmimas, kiekvieną kartą keliantis konkrečias problemas, kurias reikia išspręsti.

Jei kalbėtume apie provokaciją, ji yra glaudžiai susijusi su teatru. Be provokacijos teatras negalėtų egzistuoti – per visą kūrybinį procesą mes provokuojame save, bandome savo viduje dirbtinai sukelti kokią nors reakciją, kuria pirmiausia patikėtume patys, po to režisierius, kolegos, visa kūrybinė komanda, o galiausiai ir žiūrovai, ateinantys pamatyti galutinio rezultato.

Jūsų kuriami personažai dažnai yra visuomenės paribiuose ar už ribų. Kuo tokie marginalai jums įdomūs? Gal šiandienos kontekste juose galima įžvelgti naujo ar užmiršto žmogiškumo užuominų?

Tikriausiai gauti tokio tipažo vaidmenis – mano likimas. Dažniausiai jų nesirenku, juos parenka režisierius. Jei galėčiau, nežinau, ar kas kartą imčiausi kurti ribinius personažus. Vis dėlto su jais tikrai smagu ir įdomu dirbti, nes tai visiškos mano priešingybės. Kita vertus, taip pat malonu vaidinti ir ką nors paprasto, nebalansuojančio ties riba. Apskritai džiaugiuosi vaidmenimis, nes man tai didelis išbandymas.

Stengiuosi nesižvalgyti į jau sukurtus personažus. Kai kuriuos tikrai gera prisiminti, bet malonu juos paleisti ir suteikti galimybę jiems gyventi savo gyvenimą teatre. Kiekviename iš jų galima įžvelgti daugybę įvairių žmogiškumo užuominų. Nenoriu teigti, kad jos užmirštos, nes klausimas „Kas yra žmogiškumas?“ labai platus. Nemanau, kad galėčiau trumpai į jį atsakyti peržvelgdamas savo buvusius personažus.

Pakalbėkime apie naujausią jūsų vaidmenį spektaklyje „Gyvuliai“. Koks buvo jo kūrybinis procesas? Kiek čia pasireiškė provokacija ir ribų tikrinimas?

Šis procesas buvo vienas smagiausių. Labai džiaugiuosi komanda. Be to, nė su vienu kūrybinės komandos nariu nebuvau dirbęs iki šiol. Vienas kitą pažinojome, bet niekada neteko kartu dirbti – tai buvo smagi, dar artimesnė pažintis. Gražus ir šiltas procesas buvo inspiruotas ir fakto, kad kūrėme spektaklį paaugliams ir patiems reikėjo dar kartą prisiminti mokyklą, savo paauglystę, nusikelti laiku atgal ir pabūti vaikais.

Stipriausiai ribas tikrinau aš pats, taip pastūmėdamas ir kolegas. Režisierė suteikė daugiau laisvės, negu atrodė, kad man reikia. Mano kuriamas personažas yra sąlyginai lankstus, suteikiantis nemažai vietos improvizacijai. Visada stengiuosi sugalvoti dalį naujo teksto ar paprasčiausiai spektaklio metu iškrėsti tai, ko kolegos mažiausiai tikisi.

Kuo šiame procese buvo svarbus laiko / laikotarpio suvokimas?

Kiekvienas kūrybinės komandos narys labai skirtingas. Buvo įdomu išgirsti visų prisiminimus, istorijas iš mokyklos, paauglystės laikotarpio. Be to, esame panašaus amžiaus, todėl išgyventi kontekstai panašūs. Kūrybiniam procesui tai suteikė lengvumo ir tapo svarbiu elementu.

Kuo, jūsų nuomone, svarbus teatras paaugliams? Gal prisimenate asmenines patirtis?

Visą laiką, kiek dirbu teatre, susiduriu su faktu, kad teatras paaugliams miršta. Vis dėlto ši auditorija yra problemiškiausia, o spektaklių jai sukuriama mažai. Dažniausiai tokio tipo darbai patiems paaugliams atrodo per daug lėkšti. Juos bandoma papirkti pasitelkiant multimedijas, o šių dienų kontekste jiems tai nuobodu. Šiuos vaizdus jie kiekvieną dieną mato telefonuose, kompiuterių ekranuose. Informacijos sraute teatras negali šios auditorijos pasivyti.

Kai buvau paauglys, kartu su klase eidavome žiūrėti mokyklinę programą atitinkančius spektaklius. Stebėdavome senove persmelktą teatrą, o tai išprovokuodavo mintį, kad „gyvenime čia daugiau neisiu“. Vis dėlto mano paauglystės metais dar nebuvo tokios plačios prieigos prie šiuolaikinio informacijos šiukšlyno, palyginti su tuo, ką paaugliai turi dabar. Nepaisant to, mokyklinės programos spektakliai buvo baisiausia, kas gali nutikti jaunam žmogui. Atrodo, kad ir dabar nedaug kas pasikeitę. Mokykliniai spektakliai vis dar egzistuoja, jie palaidoja jauno žmogaus tikėjimą teatru, o alternatyvų, kuo pakeisti šiuos spektaklius, kol kas nėra daug.

Žvelgiant į ateitį, kokios temos jus lydi?

Toli į ateitį nesižvalgau. Stengiuosi gyventi šia diena ir manęs nekankina gilios, sudėtingos temos. Šiuo metu dažniausiai susiduriu su paprastomis kasdienybės realijomis.

Dėkoju už pokalbį.