7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dramaturgija yra mąstymo būdas

Pokalbis su dramaturgu Matu Vildžiumi

Ignas Zalieckas
Nr. 1 (1450), 2023-01-06
Teatras
Matas Vildžius. Asmeninio archyvo nuotr.
Matas Vildžius. Asmeninio archyvo nuotr.

Pagal dramaturgo Mato Vildžiaus pjeses sukurti tokie spektakliai kaip „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, Oskaro Koršunovo teatras, 2018), „Sapiens“ (rež. Leonova, Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Mamos sūnus“ (rež. Loreta Vaskova, „Atviras ratas“, 2020), „Iš kūno ir kraujo“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2020), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2022) ir kt.

 

Atsiranda vis daugiau dokumentika ar technologijomis paremtų teatro projektų. Kokią vietą dramaturgija, jūsų nuomone, užima šiandieniniuose scenos meno procesuose?

Manau, kad dramaturgija yra mąstymo būdas – tai, kaip mes patiriame ir apdorojame gyvenimo patirtis. Dėl šios priežasties nėra svarbu, ar remiamasi technologijomis, ar dokumentika, – patirčių sisteminimas išlieka. Dokumentinėje istorijoje autoriai renkasi faktus, informaciją, o tai vis tiek kišimasis į medžiagą ir kartu dramaturgijos kūrimas. Ji visada buvo ir bus.

 

Koks jūsų požiūris į dramaturgiją? Ar rašydamas stengiatės preciziškai laikytis konvencionalių formų, ar priešingai – mėgstate improvizuoti?

Ilgą laiką stengiausi įvaldyti, kiek leido mano trapus ir ribotas suvokimas, konvencionalias formas. Dažnai girdžiu, kad tos „įprastos“ formos jau atsibodusios ir visiems aiškios. Problema ta, kad jei sieki valdyti savo amatą, privalai jas suprasti ir mokėti naudoti. Jei nori suprasti ir mokėti naudoti, privalai praktikuoti. Jei nori praktikuoti, tenka pagal jas rašyti, o parašius – rodyti, nes tai augimo dalis. Aišku, kai parodysi, tau sakys, kad čia „vadovėlinė“ dramaturgija, o tai nėra blogai, bet matyta, ar ne? Esmė ta, kad aš, kaip jaunas autorius, privalau pereiti šiuos etapus, kitu atveju eksperimentavimas yra labiau lošimas nei supratimas, ką darau. O tokie lošimai dažnai tampa nesėkmėmis.

 

Ilgainiui supratau, kad mano kūryboje atsiranda vis daugiau postmodernių motyvų. Man patinka laužyti ketvirtąją sieną, maišyti žanrus, išryškinti jų struktūras, rodyti žiūrovui, kad jis dalyvauja spektaklyje.

 

Kur šiandien brėžiamos šiuolaikinės dramaturgijos ribos? Ar tekstas geba aprėpti vis daugiau, o gal jis kaip tik siaurėja?

Ir vėl atsispirsiu nuo teiginio, kad dramaturgija yra mąstymo būdas. O kada žmogaus mąstymas turėjo ribas? Skirtingų požiūrių ir patirčių mums niekad nepritrūks, manau, dėl šios priežasties ir dramaturgijos ribos tik menamos. Kažkas iš kolegų vieną rytą atsibus su idėja, kaip tiktoką paversti dramaturgine struktūra, ir pavers. Kažkas perleis Čechovą per dirbtinį intelektą ir duos jam užduotį parašyti XXI a. „Žuvėdrą“, o dramaturgiją sudarys instagramo istorijos apie Treplevo išgyvenamą krizę Vilniaus baruose. Tekstas gali aprėpti daugiau, kai autorius į jį sudeda daugiau ir kai kontekstas leidžia tą „daugiau“ perskaityti žiūrovui ar skaitytojui. Ribų nėra, o susikalbėjimą reikia auginti.

 

Kokia yra žiūrovo pozicija? Ar jis pildo tekstą, suteikia naujų krypčių?

Beveik nesusiduriu su žiūrovais, nes manęs niekas neatpažįsta. Kartais dėl to labai džiaugiuosi: kai visi išeina iš salės, klausausi jų pokalbių arba klausinėju, kas jiems nepatiko. Jie mano, kad susirado bendramintį, o aš ieškau, kur nepadariau savo darbo iki galo. Suprantu, kad klausimas yra apie sceninio kūrinio ir stebinčiojo santykį. Šiuo atžvilgiu neturiu aiškios vietos ar požiūrio, nes savo darbą atlieku gerokai anksčiau, atitrūkstu ir per premjeras dažnai sėdžiu kaip „pusžiūrovis“.

 

Mano akimis, žiūrovą reikia stipriai mylėti ir gerbti. Esu rašęs interaktyvių kūrinių, visuomet stengiuosi juose sukurti iliuziją, kad žiūrovas reikalingas ir turi galią (kas gi nori būti ištrauktas iš tamsos ir provokuojamas). Mano minima meilė ir pagarba pasireiškia per tai, kad rašydamas matau ir jaučiu, ką noriu žiūrovams perduoti, stengiuosi būti nuoširdus, neapsimetinėti geresniu nei esu. Galų gale, kalbant apie poziciją, nesvarbu, ar mes, autoriai, griauname pasaulį, ar darome jį geresnį, – jei darome tai įtikinamai ir nuoširdžiai, tai jaučia ir žiūrovas.

 

Ar rašydamas matote aiškią takoskyrą tarp teatro ir kino? Galbūt ji nyksta?

Deja, turiu prisipažinti, kad esu teatro diletantas. Visada rašau kinui, dėl to ir teatre mano dialogai trumpi, labiau nukreipti į veikėjų santykį. Kartais mano pjesėse pernelyg daug informacijos ir režisieriams tenka trinti nuorodas ar aprašymus. Takoskyra tarp kino ir teatro yra vien dėl to, kad tai skirtingos medijos. Ribas galima stumdyti, keisti, bet galiausiai teatras vis tiek turės sceną ir aktorius, o kinas – visišką žiūrovo „neliečiamumą“ ir rezultato rodymą.

 

Kokia šiandien jūsų kūrybos kryptis?

Labai viliuosi, kad tai šioks toks autentiškumas ir, aišku, galimybės jį praplėsti. Ilgainiui priėmiau karčią tiesą, kad aukštajame mene neplaukiosiu ir apdovanojimų kas mėnesį ant savęs nekabinsiu. To priežastis paprasta – nerašau socialinėmis ar šiaip jautriomis temomis, daug kur esu tiesmukas, juokauju, būnu žiaurus ir atstumiantis. Rašau apie mūsų lipnų, nelaimingą ir absurdišką / tragišką egzistavimą, o tai man asmeniškai labai juokinga. Kartu labai noriu, kad mano kūriniai būtų „žiūroviški“, noriu, kad žmonės išeitų pasijuokę, paverkę (jei pavyko) ir pasijutę, kad tikrai kažkur išėjo pabūti. Todėl kūryba veda ten, kur veda mąstymas apie tai, ką matau aplinkui. Aišku, esu jos įkaitas, visada velkuosi iš paskos ir didelėmis akimis stengiuosi suprasti, kodėl gyvendamas tokiame gražiame pasaulyje noriu jį pašiepti. Kodėl būtina išpurvinti meilę? Gal mūsų santykis toks: šiltą vasaros dieną kartu su kūryba keliaujame gražiu mišku, o aš esu peraugęs vaikas, dideliu (bet trapiu) pagaliu viską aplinkui baksnojantis ir pasąmoningai laukiantis, kol prisibaksnosiu.

 

Dėkoju už pokalbį.

Matas Vildžius. Asmeninio archyvo nuotr.
Matas Vildžius. Asmeninio archyvo nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y: Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y: Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Judita Urnikytė ir Gabrielius Zapalskis spektaklyje „Mamos sūnus“. D. Putino nuotr.
Judita Urnikytė ir Gabrielius Zapalskis spektaklyje „Mamos sūnus“. D. Putino nuotr.
„Pasakų parkas“. MMLAB nuotr.
„Pasakų parkas“. MMLAB nuotr.