Autorius: Emilija Vanagaitė
Emilija Vanagaitė
Neperregimos erdvės, neperregimi jausmai
Kamilės Pikelytės paroda „Draskaina“
Vieną karštą ankstyvo birželio pavakarę nutiko keistas dalykas – netikėta galimybė. Pasukusi nuo Rotušės į Antokolskio gatvės kiemą nusikėliau į tokią būseną, kurią galima įsivaizduoti tik gūdžiame kaime būnant vaiku, turinčiu lakią vaizduotę ir potraukį tamsioms istorijoms, neperregimoms erdvėmis bei jų keliamiems jausmams. Tai patyriau senamiesčio širdyje esančiame garaže, pasak menininkės Kamilės Pikelytės, šiuo metu priklausančiame jos dėdei, o kadaise – seneliui, kurio sodyboje ir užgimsta slaptasis reiškinys.
Emilija Vanagaitė
Keisti keistų laikų sapnai
Kristijono Gurčino paroda „Fantasmagorija“ galerijoje „Vartai“
Šiuo metų laiku, kaip įprasta, tenka patirti net kiek slopinantį meninės produkcijos perviršio efektą. Žiūrėti ir žinoti – būtinybė, tačiau natūrali žmogiška savybė pavargti mačius per daug verčia atbukti nuo didžiosios dalies patyrimų. Vasaros pradžioje susidaranti jaunųjų menininkų pasirodymų tirštuma nepaleidžia, nori nenori matomų parodų ir vaizdinijos gausa tampa tinklu, į kurį papuolęs jautiesi nieko išties nebepatiriantis, bet jei kas įstringa, pavargus nuo jau nebeapmąstomos ir neįsimenamos masės, tą norisi ir fiksuoti.
Emilija Vanagaitė
Vaizdai, žadinantys norą rūpintis
Pokalbis su menininke Ieva Trinkūnaite
Lygiai prieš metus gana sentimentaliame, akvariumais nusagstytame baseine, įsikūrusiame Konstitucijos prospekte, prie manęs priplaukė mergina ir paklausė: „Ar tu Emilija Vanagaitė?“ Mano atsakymas jums, ko gero, akivaizdus, tačiau aš būtent taip susipažinau su prieš tai vien iš kūrinių žinota menininke Ieva Trinkūnaite. Mūsų pažintis ir pokalbiai iki šio pavasario siejosi tik su baseinu: su plaukimu, jos lankomu nardymu ir niekaip – su menu.
Emilija Vanagaitė
iš mažosios raidės
Paroda „dulkių sukilimas“
Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda.
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau III
Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje
Obuoliai krinta, pūva, kažkas vyksta, o aš stebiuosi man įdomių tapybos parodų stoka. O gal ir nesistebiu. Bet kokiu atveju vasarą daugmaž nuo jos ilsiuosi. Išskyrus nuo tos, kuri kabo namie, bet jai nėra priekaištų, nes ji priklauso man, o mano skonis juk be klausimų – nepriekaištingas. Ateina mano mylimasis lapkritis ir viena paroda patraukia akį – Kristijono Žungailos „Šurfas“.
Emilija Vanagaitė
Užrašai
iš Klaipėdos bienalės „Saulėlydis kas dvejus metus“
Man atrodo, kad daug jau prirašyta. Einu po parodas ir žymiuosi savo mintis realiu laiku (arba kiek įmanoma tą realų laiką apčiuopti). Ir man atrodo, kad pastarąjį laiką gyvename nuotrupomis, „užmestais“ žvilgsniais – ir žvilgsniai vis trumpėja, ir nuotrupos smulkėja. Kartais nėra prasmės daugžodžiauti, pakanka minties.
Emilija Vanagaitė
Drovumas
Paroda „Ne apie lietų“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Nežinau kaip jums, bet kai aš vaikštau po antrąjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) aukštą, ten esantys stoglangiai vis verčia pakelti akis į fragmentiškai suskaldytą šviesą. Šį pavasarį po tais stoglangiais duris atvėrė kiek neįprastos sudėties – klaipėdiečių ir dubliniečių – grafikos darbų paroda. Rašyti apie grafiką man neįprasta, recenzijos apie ją ir nesu rašiusi.
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau II
Apie tris parodas Vilniuje
Vėl neskaičiau, vėl tik žiūrėjau. Čia nurodau į save pačią, ar, tiksliau, į savo straipsnį ir bandymą – „Neskaičiau, žiūrėjau“ („7 meno dienos“, Nr. 4, 2025-01-31). Kaip ir praeitą kartą – einu susitikti su tapybos kūriniais, o ne su viskuo, kas juos supa ir kas jie tiesiogiai nėra. Šįkart tą dariau Jurgio Tarabildos parodoje „Sync“ galerijoje „Meno niša“, jau užsidariusiose Dominyko Sidorovo „Convoi Exceptionnel“ galerijoje „Vartai“ ir Benedikto Marijos Žuko „Vilniaus vaikai“, veikusioje galerijoje „Medūza“.
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau
Apie dvi tapybos parodas Vilniuje
Susikaupiau mesti sau iššūkį ir nueiti pažiūrėti į paveikslus. Ne į parodas, ne į tai, kas apie jas (ir jose) rašoma, bet pasižiūrėti tiesiai į kūrinius. Nieko neskaičiau, nebent pavadinimus (ir kainas). Įprastai linkstu į pajautimą per save ir per viską, kuo paveikslai tiesiogiai ar materialiai nėra. Visgi pradėjau justi, kad sąmoningai tolstu nuo tos akistatos ir remiuosi į žodžius, kaip savo bendrininkus, o kartais ir kaip į priešus, bet svarbiausia – palydovus. Pradėjo darytis neramu. Kiek ilgai šis aljansas laikysis? Gal amžinai? Taip negerai. Gal ir ne visada teisinga kūrinių atžvilgiu.
Emilija Vanagaitė
Nusodintas
Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje
Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
