Drovumas

Nežinau kaip jums, bet kai aš vaikštau po antrąjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) aukštą, ten esantys stoglangiai vis verčia pakelti akis į fragmentiškai suskaldytą šviesą. Šį pavasarį po tais stoglangiais duris atvėrė kiek neįprastos sudėties – klaipėdiečių ir dubliniečių – grafikos darbų paroda. Rašyti apie grafiką man neįprasta, recenzijos apie ją ir nesu rašiusi. Dar sunku pasakyti, ką ji man reiškia, nes dažniausiai su ja pažindinuosi ir dirbu kaip jau su istoriniu dokumentu. Tačiau kiek pamenu save, tiek pamenu namuose visad kabantį vieną grafikos darbą – Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės ofortą „Sename parke“, ir jame nuolat tvyrančią tamsą bei kruopštumą; jutimą paviršiaus rėžių, idant jie virstų vaizdu prieš mano menui dar drovias akis. Akys jau virtusios į kiek begėdiškas, bet paroda „Ne apie lietų“ visgi privertė žvilgsnį švelniai kilstelti.

Vaikščiojant po šią parodą, viena tampa tikrai aišku – visiškai akivaizdžios vizualinės atskirtys tarp Dublino ir Klaipėdos grafikų. Pastarieji išsiskiria (mano galva) kone paradoksaliu pozityvumu, ypač lyginant su airių grafikų kūriniais. Airiai – migla apgaubta, nutilusi jūra, o lietuviai – šiltas gulėjimas kopose. Ir to dažnai apie mus nepasakysi. Į galvą šauna vienas gražus gamtos reiškinys, vadinamasis vainikų drovumas (angl. crown shyness), kai medžiai augdami nesusiliečia savo vainikais ir palieka švarius tarpus, per kuriuos galima regėti dangų. Tais tarpais ir galime vaikščioti po parodą.

Manau, kad šioje parodoje sukuriama puiki galimybė susipažinti su grafikos, kaip technikos, lankstumu ir vizualinio spektro platumu, grafikai visgi išliekant ištikimai sau ir neieškant išeičių į kitas medijas. Galbūt apskritai įdomesni man pasirodė būtent airių darbai, tačiau tai, atrodo, natūralu, nes žvilgsnis prie vietinės raiškos jau pripratęs, o svetimuose krantuose kuriami paprasčiausiai labiau domina; visad domina dar nepatirti ir nematyti dalykai. Parodoje gausu ir kūrėjų, ir kūrinių, tad vienaip ar kitaip, jau atmintyje vaikštant po ją, išryškėja vieni ar kiti darbai. Išskirti savo nuožiūra norėčiau Romos Auškalnytės, Tomos Šlimaitės ir Michele Hetherington kūrinius. Dabar telieka sumąstyti, kas juos patraukė prie manęs labiau nei kiti.

Trys Šlimaitės kūriniai „Sengirė“ kalba apie gamtos, laiko ir materijos santykio tyrinėjimą per abstrakčią ir dokumentinę raišką. Šie darbai primena fotomechaninį perrašymą, kuriame miško aplinka tampa ne tik vizualiniu objektu, bet ir laiko ženklu – fiksuota gamtos ciklo akimirka. Pasikartojimas sustiprina įspūdį, kad gamta yra stebima, o gal net renkama kaip tam tikras liudijimas. O Auškalnytės litografija „Įplyšimas“ vaizduoja tarsi po didinamuoju stiklu esančią kūnišką tekstūrą su klostėmis bei plyšiais ir pereina į organiškos materijos sritį. Šiame kūrinyje susilieja žmogaus ir gamtos materijos pojūtis, lyg ieškoma ribos tarp natūralumo ir trapumo (be abejo, į jį žvelgiant sudėtinga neprisiminti Algimanto Švėgždos, tačiau tai – asociatyvinis nukrypimas). Michele Hetherington kūrinių šioje parodoje nemažai, bet dėmesį vos įžengus į erdvę prikausto būtent darbas „Ledo tyrai“, savo koloritu ir abstrakčia forma vaizduojantis šviesos perėjimą ar galbūt horizontą, o gal ir neapibrėžtą emocinį lauką. Melsvi, tamsūs tonai, subtilūs tekstūriniai proveržiai kuria tylos, šaltos nežinomybės įspūdį, suvokiamą kaip peizažo interpretaciją ar keistą gamtos nuojautą. Šiuos kūrinius, manau, jungia bendras žvilgsnis į gamtą kaip daugiasluoksnę, ne tik fizinę, bet ir egzistencinę erdvę. Visi jie tyrinėja santykį su medžiaga – ar tai būtų medžio šaknys, odos paviršius, ar šviesos lūžis per atmosferą – ir skirtingai nurodo į grafikos galimybes. Jie kalba apie laiką, nykimą, atmintį, bet ir apie tylų gyvybingumą, kuris pasireiškia per detales, paviršius ir jų virsmus.

Dabar galvoju, kad Klaipėda man ir asocijuojasi su grafika. Prieš 12 metų pati lankiausi (greičiausiai) pirmoje „tikroje“ (man) parodoje Prano Domšaičio galerijoje, paroda vadinosi „Kasdienybės valandos“, o joje – minėtos grafikės Gedvilaitės-Sakalauskienės kūriniai. Tai buvo svarbus įvykis. Ir matyti tą grafiką (plačiąja prasme) jau nebedroviomis akimis po tiek metų tame pačiame mieste yra asmeniškai gera. Gera ir už ambicingą užmojį nesiekti sukurti vientisumo, o sudėti draugėn ir tai, kas taip nepanašu, neleisti vainikams susiliesti, neforsuoti, o žvelgti per jų kuriamus tarpus ir kurti menamas, asmenines reikšmes.

Paroda veikia iki birželio 8 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)