7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Neskaičiau, žiūrėjau

Apie dvi tapybos parodas Vilniuje

Emilija Vanagaitė
Nr. 4 (1539), 2025-01-31
Dailė
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.

Susikaupiau mesti sau iššūkį ir nueiti pažiūrėti į paveikslus. Ne į parodas, ne į tai, kas apie jas (ir jose) rašoma, bet pasižiūrėti tiesiai į kūrinius. Nieko neskaičiau, nebent pavadinimus (ir kainas). Įprastai linkstu į pajautimą per save ir per viską, kuo paveikslai tiesiogiai ar      materialiai nėra. Visgi pradėjau justi, kad sąmoningai tolstu nuo tos akistatos ir remiuosi į žodžius, kaip savo bendrininkus, o kartais ir kaip į priešus, bet svarbiausia – palydovus. Pradėjo darytis neramu. Kiek ilgai šis aljansas laikysis? Gal amžinai? Taip negerai. Gal ir ne visada teisinga kūrinių atžvilgiu.

 

Vilniuje šiuo metu vyksta dvi tapybos parodos, tarp kurių man regisi tam tikri tiltai. Viena – Lino Jusionio „Resort“ („Kurortas“) galerijoje „Vartai“, kita – Paulinos Domašauskaitės „Liquid Swords“ („Takieji kardai“) galerijoje „Meno niša“. Sunku nepaminėti, kad užėjus į „Vartus“ tą šeštadienio popietę jų lempos skleidė zeimerio (diskinio pjūklo) garsus, kurie taip smagiai suskambėjo su takiaisiais Domašauskaitės kardais. Žiauriai sunku.

 

Turiu atspirtį. Dar 2021 m. rašiau apie Jusionio parodą „Siesta“ ir tuo metu teigiau, kad „Jusionis dažniausiai dengia tolygius nuasmenintus dažo plotus, tačiau kai kur kūriniuose užgimsta ir akivaizdus potėpis, kartais jis atrodo tyčia vaikiškas. Į metafizinėje tapyboje įprastą erdvės ir nuotaikos konstravimą pretenzijų turintys [kūriniai] man pasirodė neišbaigti, nepasiekę kone sintetinės, nejaukios realybės pojūčio, kurio įpratau tikėtis iš Jusionio darbų“ (Emilija Vanagaitė, „Saulės smūgis“, „7 meno dienos“, Nr. 21, 2021-05-28). Išties buvau kritiška ir pripažinsiu – tas tekstas vis dar arti širdies, kandus ir jaunatviškai neapšlifuotas malonumais ir reveransais. Tačiau, atrodo, per šiuos kelerius metus tai, ką laikiau nejusioniška, tapo jusioniška. Turiu omeny, kad tai, dėl ko kirtau, tapo nauju Jusionio kūrybos etapu, o ne tik ne iki galo išdirbtu tapybiniu ciklu. Lyginant kiekį, dabartinėje parodoje kur kas daugiau eksponuojama tokio jo stiliaus (jau bemaž įvaldyto) kūrinių nei ankstesnėje, vadinasi, tuo metu tai buvo procesas, kelias, ir tapytojas tuo keliu nuėjo.

 

Įėjus į dvi pirmąsias erdves, jos nepadaro gero įspūdžio. Atvirkščiai. Kone niekinantis žiūrovą savo prastumu pasirodė kūrinys „Plūstantis“ (2024), net sunkoka žodžiais įvardyti, kas ten pavaizduota ar mėginta pavaizduoti. Tiesą sakant, ir neverta aiškintis. Kiti šiose erdvėse mane supantys kūriniai taip pat nežadino vaizduotės, negimdė minčių ir nekėlė estetinio pasitenkinimo, užtat trečioje erdvėje visas šis abejingumas, susimaišęs su suraukta kakta, ėmė ir atsipalaidavo. Ant galinės sienos pakabintas „Alpių peizažas“ (2024) pasirodė kaip nepriekaištingas to, ko tikėjausi po „Siestos“, pavyzdys. Paveikslo pagrindas susideda iš smulkaus tinklelio, sudarančio struktūrizuotą foną, tarsi simbolizuojančio sistemą ir raciją. Šioje sistemoje matome keletą plūduriuojančių (o gal – skrajojančių?) abstrakčios formos objektų, primenančių lengvą popierių ar šilką. Apatinė paveikslo dalis surimtėja: nukąstas tekstas – tik aliuzija į tai, ką mes sugalvosime, dešinėje – betirpstantis baseinas, o gal stadiono fragmentas. Šios formos kuria dinamiką tarpusavy bei drauge (o gal susipriešinant) su fonu.  Kūrinio įtampa – tarp tvarkos ir chaoso, statiškumo ir dinamikos – kiek primena kvėpavimo ir kūno santykį be perstojo plaukiant ratus baseine. Efemeriškas chaosas, atsiskleidžiantis per santykį.

 

Pasukus žvilgsnį į šoną – kitas nepalygintinai su kitais matytais žavintis kūrinys „Kalnas nuo Hirosados albumo viršelio“ (2023). Iki galo išlaižytas, intelektualus ir veriantis minimalizmas, redukcija, kaip ir turėtų būti. Paprasčiausiai reikia pamatyti, nes šnekėti apie gerą abstrakciją ir nelabai reikia, ir nelabai lengva. Beje, Hirosada – ukiyo-e atstovas. Artinamės į samurajų gretas.

 

Nuorodų į ukiyo-e ir apskritai japonišką kultūrą akivaizdžiai netrūksta Paulinos Domašauskaitės kūryboje. O kas gi joje vyksta? Daugmaž tas pats, kas ir tuo metu, kai pastarąjį kartą jos kūrybą mačiau „The Rooster Gallery“ vykusioje parodoje „Japoniški pjūklai“. Tik dabar erdvėje atsiranda tarsi svarbios reikšmės neturinčių spalvoto stiklo duženų ir aliuminio objektų, kurie simboliškai ir scenografiškai dera su kardais ir samurajų keliamomis implikacijomis. Jų anksčiau lyg ir nebuvo. Arba nepastabėjau, gali būti ir taip. Be abejo, kaip visad galima šnekėti apie šiandienių tapytojų savo propaguojamo amato kvestionavimą, bet jau, spėju, ir pati esu bent keliskart kėlusi šį klausimą, tad darosi nuobodu kartotis. Kaip ir Jusionio aptarties atveju apsistosiu ties keletu konkrečių kūrinių, kad nešaudyčiau sau į kojas.

 

Pirmasis krintantis į akį paveikslas – „Tayuu“ (2024), jame akivaizdus ukiyo-e įkvėpimas turėtų suteikti subtilumo, tačiau rezultatas primena mėginimą sušiuolaikinti tai, kas gal geriau būtų likę autentiška. Būtų galima teigti, kad tai intencionalu, matyt, taip ir yra, bet kas iš to, jei paveikslas nieko per daug nesako, nors, atrodytų, kažkada norėjo šnekėti. Atrodo, kad menininkė neapsisprendė, ką nori šiuo kūriniu parodyti, tad kūrinys nusprendė už ją. Šioje savo teksto vietoje aš šiek tiek užbėgsiu už akių ir pasakysiu, jog apskritai atrodo, kad tapytoja (kalbant apie kūrinius, kuriuose matome aiškų figūratyvą) išlieka plokštumoje visomis prasmėmis, tačiau nepakankamai išspaudžia iš tos plokštumos, kad ji taptų kažkuo prasminga. Tokie bandymai stokoja ryžto, kūriniai niekaip nejaudina ir nejuokina, tampa įstrigę savotiškame tapybiniame limbo.

 

Antrasis – „Krintančiam sniege“ (2024). Juoda, dėmėta figūra – akivaizdžiai gyvūnas, bet jos grubi forma ir dirbtinė dinamika atrodo neapgalvotai. Pervažiuotas gyvūnėlis. Keistokai mėlynas fonas, nors ir skirtas kontrastuoti su figūra, nesuteikia nei gilumos, nei estetinės ar kitokios vertės. Vieninteliu įdomiu elementu tampa dėmės neturinčios kompozicinės logikos, tačiau apnuoginančios drobę. Vis dėlto kūrinyje trūksta tiek techninio meistriškumo, tiek kokios kitos gelmės arba gerai apmąstytos plokštumos (tiek vizualinės, tiek simbolinės). Galerijoje matomas rezultatas veikiau primena eksperimentą ar eskizą nei užbaigtą kūrinį.

 

Tuo tarpu kūrinys „Bloom“ (2024) išsiskiria minimalistine kompozicija, kurioje dominuoja šakų ir gėlių motyvas, išryškintas objektų nebuvimo ir klampaus fono nenuginčijamos, ryjančios gelmės. Motyvai – nuorodos į augaliją – visgi atrodo virstantys į schemą. Tamsus fonas užima didžiąją paveikslo dalį, kurdamas gilumos jausmą ir turtingą tamsą, o šviesūs, švelnūs išsprogimai suteikia efemeriškumo. Prisimenu neseniai matytą anime filmą apie gausiai fiktyvizuotą Japonijos istorijos laikotarpį, kurio pagrindinis naratyvas buvo dvilypumas – meilės ir išdavystės – samurajų kontekste. Slyvos žiedo kvapas, buvęs meile, tapo nuoroda į išdavystę. Šį gražų paradoksą regiu ir šiame kūrinyje, minimaliomis priemonėmis paliečiantį vidų, išliekantį estetiškai jautriu akiai. Paveikslo stilistika atitinka šiuolaikinio minimalizmo sprendimus, tačiau mena ir sumi-e tradiciją. Kūrinys rodo Domašauskaitės gebėjimą suvaldyti jo dedamuosius elementus nuo pradžių iki galo. Fono tuštuma – tokia pilna. Paveikslo stiprybė – tvirtas kontrasto ir formos valdymas, neperspaustas minimalistinės estetikos taikymas. Kažkuo panašus, nors emociškai gana radikaliai kitoks, yra „Before I sink into the big sleep I want to hear the scream of the butterfly“ (2024). Domašauskaitė turi teisingą polinkį abstrahuoti – tuo pasigirti gali retas.

 

Apžiūrėjusi kūrinius, atrodo, linkčiau prie minimalistiškesnių, abstrahuotų Domašauskaitės drobių. Jaunoji tapytoja turi jautrumo, reikalingo tokiems subtilumams atskleisti, o vizualiai ir simboliškai apkrautos kompozicijos kol kas, atrodo, jos neklauso ir dėl savo svorio paradoksaliai tampa gana plokščios ir lengvos. Menininkės kūriniai neretai stokoja vidinės logikos, kai ji bando apžioti per daug, tačiau stipriųjų pusių taip pat galima įžvelgti ir jas išryškinti.

 

Na ką gi, buvo gera susitikti su kūriniais, nesikliauti žodžiais ir kuratoriniais sprendimais. Gal į tokius pasimatymus su tapyba man reikėtų eiti dažniau, užmirštu, kiek ten visko slypi ir neslypi. Iki greito!

 

(Aišku dabar man įdomu, ar aspektai, dėl kurių buvau nepatenkinta, kaip nors buvo pateisinti tekstuose, lydinčiuose parodas. Matyt, šįkart nesužinosiu.)

 

Paroda „Liquid Swords“ veikia iki vasario 8 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)

 

Paroda „Resort“ veikia iki vasario 24 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Kalnas nuo Hirosados albumo viršelio“, 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Kalnas nuo Hirosados albumo viršelio“, 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Alpių peizažas“, 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Alpių peizažas“, 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Plūstantis“, 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Linas Jusionis, „Plūstantis“, 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.