Neskaičiau, žiūrėjau II

Vėl neskaičiau, vėl tik žiūrėjau. Čia nurodau į save pačią, ar, tiksliau, į savo straipsnį ir bandymą – „Neskaičiau, žiūrėjau“ („7 meno dienos“, Nr. 4, 2025-01-31). Kaip ir praeitą kartą – einu susitikti su tapybos kūriniais, o ne su viskuo, kas juos supa ir kas jie tiesiogiai nėra. Šįkart tą dariau Jurgio Tarabildos parodoje „Sync“ galerijoje „Meno niša“, jau užsidariusiose Dominyko Sidorovo „Convoi Exceptionnel“ galerijoje „Vartai“ ir Benedikto Marijos Žuko „Vilniaus vaikai“, veikusioje galerijoje „Medūza“.

Pirmiausia aplankau Tarabildos kūrinius. Pati kūrinių visuma yra seksuali. Seksualus ir kūrinių atlikimas. Sunku ir pasakyti, kodėl tas žodis šauna į galvą. Visi kūriniai – akivaizdi nuoroda į skaitmenà virstantį prisilietimą (tą patvirtina ir visų parodoje esančių kūrinių pavadinimai – Trackpad (liet. jutiklinis kilimėlis, kurį ir pati vis paliečiu rašydama šį tekstą). Galbūt seksualu, nes tai vienas dažniausių šių laikų prisilietimų. Prisilietimas, dažnai nuvedantis už skaitmeninio pasaulio ribų. Gal tokį prisilietimą galima vadinti šiuolaikinio gesto tapyba? Apie šitai būtų galima išsiplėsti ir kalbant plačiau, kitų menininkų kontekste, gal kada tą ir padarysiu.

Kaip ir ankstesniame straipsnyje, atsirenku porą kūrinių ir juos analizuoju tik pačius savaime. Pirmasis – „Trackpad Drawing No. 16“ (2025), kaip ir visi kiti, minimalistinis ir abstraktus. Jame dominuoja viena linijinė, melsvai violetinė forma juodame fone, šis sustiprina vizualinį linijos efektą ir paverčia jį devizu. Paveiksle matoma ritmingai kartojama, išlenkta linijinė figūra, kuri man panašiausia į kriauklę. Linijos pradinė vieta susitelkusi apatinėje paveikslo dalyje – tai sukuria įspūdį, kad forma kyla, skleidžiasi, o tai prideda judesio pojūtį. Kompozicija yra dinamiška, bet kartu išlaiko pusiausvyrą – linijos simetriškai išsidėsto aplink centrą, o jų ilgio variacija kuria ritmą. Nuo pirmo iki paskutinio žvilgsnio į kūrinį jauti gimstant minties skaidrumą.

„Trackpad Drawing No. 9“ (2025) kompozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo atsitiktinė, tačiau joje jaučiama tam tikra vidinė dinamika, logika, priežasties ir pasekmės santykis, leidžiantis įžvelgti menininko kryptingą gestą. Baltos linijos skirtingais kampais ir kreivėmis kerta juodą drobės foną, sukurdamos tarsi energinę iškrovą. Linijų kryptys dažniausiai keliauja link drobės apačios, kai kurios iš jų atrodo tarsi krintančios ar slystančios, sukuria ir lengvo svorio, materialumo pojūtį. Kompoziciniu požiūriu paveikslas nėra simetriškas, tačiau balansas išlaikomas per linijų pasiskirstymą – tankesnė centrinė zona kontrastuoja su labiau išskaidytomis, kvėpuoti leidžiančiomis drobės vietomis. Taip menininkas valdo prieš akis besikuriantį triukšmą. Galima įžvelgti tam tikrą automatizmo įtaką, kai pasikliaujama ne tiek racionalia forma, kiek intuicija. Juoda spalva, kaip fonas, čia ne tik pabrėžia linijų šviesumą, bet ir veikia kaip vizualinė tyla ar tuštuma, į kurią įsiterpia šis sprogimas.

Įdomu, kad į skaitmeninį prisilietimą nurodanti ir rodanti Tarabildos kūryba per ekraną nesiskaito taip pat maloniai, kaip kad gyvai. Nors ekraną ar skaitmeną atvaizduoja. Jos esmė – būtent realus matymas ir žinojimas apie jos materialų išpildymą. Tarabildos kūriniai – ne naratyviniai, o kaip ženklai, užkliudantys žiūrovo vaizduotę. Ir nors iš dalies kūriniai vientisai geri, tačiau tik įsižiūrėjęs į juos atskirai pajunti skirtumus. Taigi, jų atlikimas visapusiškai geras, o viską lemia kompozicija. Spalva, drįsčiau teigti, nėra toks lemtingas komponentas. Jos čia veikiau kaip dekoratyvieji pagalbininkai, o ne kažką iš esmės keičiantys aspektai. Manau, jei visi kūriniai būtų to paties spalvinio kodo – mes vis tiek ieškotume atsakymo atlikime, precizikoje (nors prikišus nosį prie drobės matomi tie žmogaus prisilietimo ženklai – mikrodalelytės dažo, patekusio po ant drobės klijuota juosta kuriant šias linijas) ir piršto geste. Viskas itin jautru, net jei pirmavaizdžiu tampa šaltas prisilietimas.

Dominyko Sidorovo kūryba, kiek ją stebiu, išlaiko tą pačią savitą naratyvinę liniją, bet ir plečiasi už tapybos ir drobės ribų (taigi fiziškai). Tiesa, man sunku būtų ją girti be teksto. Sukurta glaudi sąsaja. Vaikščiodama po Sidorovo parodą (be teksto) lieku su savotiška jausmo stoka. Taip, lieku su kažkuo, ko nėra. Miela. Joks kūrinys neatrodo svarbesnis už kitą. Niekuo neišsiskiria, niekuo nenublanksta. Priminsiu, kad leidžiu sau skaityti kūrinių pavadinimus bei kainas, o Sidorovas pavadinimais neretai rašo trumpas istorijas, tad atsiriboti nuo teksto kuriamų idėjų negaliu. Nuo grafiškai atspaustų dažų ploto nebent skiria kai kur pabėgantis lašas dažų, nedailiai užtapyta vieta. 2022 m. vykusi paroda „Stebuklas“, tai yra kūriniai joje, man tuo metu pasirodė stipresni, bet gal dėl to, kad patiko tos parodos tekstas. Dėl paties fakto, kad niekas nepagauna akies, gana sudėtinga išsirinkti kūrinius analizei, tačiau atsižvelgiant į šio straipsnio specifiką – tenka.

Kūrinys „Kusama“ (2025) pasižymi koloristiniu minimalizmu, kuris pirmiausia išsiskiria dominuojančia rausvai violetine palete. Kompozicija konstruojama naudojant plačius, ekspresyvius potėpius, kurie formuoja organiškas, tačiau sunkiai atpažįstamas struktūras. Tai rodo ir potėpių tekstūra – matomas storas dažų sluoksnis, kurio fizinis medžiagiškumas sustiprina kūrinio intensyvumą. Paveikslas kviečia į introspekciją, žadina asociacijas su kūniškumu, netgi – mėsiškumu, kurį Sidorovas nelyg tekstą artikuliuoja per užteptą dažą. Šis koloristinis dualizmas (ribotumas ir apsiribojimas) kuria švelniai izoliuotą įtampą. Sidorovo kūryba yra subjektyvumo viršūnė – tai ir jo stiprybė, ir kartais (platesniame kontekste) silpnybė. Galima nujausti, kad šiame kūrinyje sąmoningai balansuojama tarp intuityvaus ekspresyvumo ir racionalios kompozicinės kontrolės, o menininkas mums primena, kad vis dėlto tapyba yra jo pirminė medija – bėgantis dažas yra to simbolis. Pats kūrinys savaime nėra daug sakantis, ir abejoju jo gelmės potencialu net ir turint papildomą kontekstą, tačiau jis nei puikus, nei blogas. Tinkamai atliktas ir veikiantis paties menininko susikurtame vizualiniame pasaulyje.

Štai, ir šioje vietoje aš jau tik perskaičiusi pavadinimą turiu vaizdinį – tai kūrinys pavadinimu „Kėdė kaip kelmas. Stebiu ją per pavasarį atspindintį langą“ (2022). Rašyti „Neskaičiau, žiūrėjau“ Sidorovo kontekste gana sudėtinga užduotis, jo žodžiai man ir patinka. Jo tapyba – literatūriška, o tą literatūrą jis pats ir parašo. Vis dėlto, formaliai vertinant, kontrastas tarp fluorescencinio geltono dažo ir tamsiai mėlynų figūrų sukuria vienaplanę per spalvą veikiančią įtampėlę – kaip ir įprasta neretai plakatiškuose, veikiau grafiką primenančiuose šio menininko kūriniuose. Iškyla įdomus santykis su pačia kompozicija. Kaip jau sufleruoja pavadinimas, mes iš esmės matome du objektus – langą ir jame esantį kėdės atspindį, tad centriniu objektu tampa tik kito daikto atspindys ir ieškoti kitų atsakymų nėra prasmės. Bet jei šios informacijos neturėtume, būtų galima kritikuoti pačią kompoziciją. Paveiksle tėra vienas objektas ir viena terpė, fonas, kuriame objektas egzistuoja (net ne grynąja, o vaizduotės ir savo paties atspindžio prasme).

Sidorovo kūryba yra protinga, protingas jo santykis su žodžiais, kuris laikui bėgant vis labiau mane stebina iš gerosios pusės. Tapybos maniera čia tarsi paslepia save – tamsiai mėlyni plotai lyg būtų tiesiog užtepti voleliu, o tai būtų galima vertinti kaip savotišką tapybinį tingumą. Gal tokia tingi buvo ir mintis apie stebimą kėdę? Paveikslas primena atvejus, kai stilistinę drąsą bandoma pasiekti idėjinės seklumos sąskaita. Ironiškai pati drąsiausia paveikslo dalis – jo spalvinė schema – tampa ir pavojingiausia, nes be turinio atramos ji dirgina, o ne įtraukia. Ir vis dėlto turinio stuburą mes turime, jis slypi pavadinime. Šis kūrinys – tai užsimezgusi mintis, kuri nutrupa, jei nėra užrašyta ir išsakyta.

Beje, įdomu, kad eksponuojant Sidorovo kūrybą atrodo suprantami ir pateisinami daiktiški „išlipimai“ iš drobės. Daiktiškumas yra esmė, tad daiktai sudaro visatą, ir šiuo atveju tai skamba ne kaip lėkštas bandymas tapti daugiau nei tapyba, o logiška jo sprendimų tąsa. Man patinka sistema, kurią susikūręs Sidorovas joje ir iš jos kuria. O ir tiesą pasakius, pati galėčiau pakritikuoti savo kritiką Sidorovui, tačiau kol kas dar patylėsiu ir leisiu savo požiūriui pabūti skylėtu, matyt, dar reikia laiko ir žiūrėjimo.

Bet aš tiesiog privalau dar šiek tiek išsikalbėti. Perskaičiusi vienintelį straipsnį apie parodą bei pajutusi kognityvinį disonansą savo pačios ir aplinkinių nuomonės atžvilgiu pajutau, kad tylėti nesugebėsiu. Aišku, tai reiškia, kad kažką skaičiau, bet ne parodos erdvėse, tad savų taisyklių nelaužau. Norėjau parašyti apie dar vienus – Benedikto Marijos Žuko kūrinius, buvusius parodoje „Vilniaus vaikai“. Susidaro įspūdis, kad vienintelis būdas rasti pateisinimą šio menininko darbams – kapstytis po kontekstą. Deja, man šįkart to neleidžia pačios susikurtos taisyklės bei apribojimai, o parodoje kabėjęs Vytauto Kairiūkščio kūrinys tarsi Nukryžiuotasis primena apie nuodėmes ir jų atpirkimą.

Kūrinys „Do not break it“ (2024) yra pavyzdys to, kas nutinka, kai menininkas sąmoningai (o gal ne visai?) atsisako kompozicijos logikos, spalvinės dermės ir pagarbos amatui. Šioje kompozicijoje nėra jokio akivaizdaus žiūros centro, kuris vestų akį. Tai, be abejo, nevisad nuodėmė, bet... Spalvos veikia ne kaip visumą kuriantis aspektas, o kaip atskiros, viena kitai prieštaraujančios figūros. Linijos neturi nei aiškios krypties, nei paskirties, virsta į betikslę kompoziciją. Kartais jos imituoja figūrą, kartais – gestišką destrukciją, bet niekur nepasiekia nei formalios jėgos, nei kulminacinės ekspresijos. Atrodo, kad linija čia veikia tik kaip emocijos nuosėda, o ne kaip struktūros kūrimo įrankis. Gimsta įspūdis, kad drobėje matomas vaizdas ne tiek kurtas, kiek tiesiog užpildytas. Pamenu, kai dar neturėjome interneto ir man būnant per mažai suprasti, kaip žaisti brolio mėgstamą „NBA Live 2004“, tiesiog įsijungdavau paint programą ir, naudodama visus paintbrush’us, leisdavau sau reikštis ant to netikro balto lapo. Tai pojūtis kažkuo panašus. Net juodos dėmės ir dažų taškymai neturi svorio – jie tiesiog pretenzingai netvarkingi. Tai galėtų būti pateisinama, jei visa ši netvarka kurtų stiprų emocinį ar semantinį turinį – bet to stinga. Iš kitos pusės, toks atsainumas net kiek pavydėtinas.

Kūrinys „Talking heads“ (2024) akivaizdžiai serga ekspresionistine pasiutlige: kompozicija nenuosekli, aiški tampa vizualinės krypties stoka, spalvų disonansas ir pagrindo neturinti elementų gausa. Atrodo, kad spalvas Žukas pasirinko ne remdamasis jų tarpusavio santykiu ar emociniu poveikiu, bet pagal ištikusį impulsą, kuris, deja, kažin ar turėtų mums rūpėti, mus veikti. Spalvinė disharmonija nėra nei struktūruota, nei sąmoningai dekonstruktyvi – tai triukšmas. Piešinys ir linija – lyg atlikti be jokios idėjos, kaip turėtų funkcionuoti paveiksle. Tapymo technika taip pat kelia klausimų – dažai varvinti, tepti, purkšti be aiškios priežasties, tarsi tik tam, kad imituotų ekspresyvumą. Jei šiuo darbu tapytojas siekė perteikti emociją, ji paskendo tarp per daug norinčių kalbėti, bet tarpusavyje nederančių elementų – tai gal čia ir yra tie Talking heads’ai? Iš kitos pusės, gal Žukas tokiais kūriniais atspindi pasaulyje vis dingstančią kokybę ir atidą, reikalingą gimti kažkam, kas bent turėtų pretenziją į amžinumą.

Tokie buvo mano trys pavasariniai pasimatymai su tapyba. Pradedu šiek tiek ilgėtis konteksto ir žodžių, kurie gali sušvelninti aštrias briaunas, atpalaiduoti mano akį ir pateisinti tai, ką matau. Užtat taip atrandu ir naują santykį bei pagarbą visam, kas patys kūriniai nėra. Ir, aišku, tiems kūriniams, kurie tiesiog savaime kalba ir primena, kodėl tapybą pamilau. Įdomu ir tai, kad toks formaliai kūrinius vertinantis straipsnis daugiau nei koks kitas atvedė mane prie supratimo, jog toks kūrinių vertinimas (ir vertimas) tampa retenybe, ypač jaunesnės kartos skaitytojui, pratusiam prie metodologiškai neišvengiamai subjektyvių interpretacinių postringavimų (kuriuos ir pati mėgstu rašyti). Tai, matyt, niša, kurią reikia užpildyti. Tai (kaip ir pokalbis apie šiuolaikinio gesto tapybą) galbūt yra tema, kuria reikėtų pašnekėti išsamiau. Iki kitų pasimatymų, o aš einu pagaliau sau leisti perskaityti minėtų parodų tekstų.

Jurgio Tarabildos paroda „Sync“ veikia iki gegužės 20 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)

Dominyko Sidorovo paroda „Convoi Exceptionnel“ veikė iki balandžio 14 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Benedikto Marijos Žuko paroda „Vilniaus vaikai“ veikė iki kovo 29 d.

Galerija „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius)

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė