Vaizdai, žadinantys norą rūpintis

Lygiai prieš metus gana sentimentaliame, akvariumais nusagstytame baseine, įsikūrusiame Konstitucijos prospekte, prie manęs priplaukė mergina ir paklausė: „Ar tu Emilija Vanagaitė?“ Mano atsakymas jums, ko gero, akivaizdus, tačiau aš būtent taip susipažinau su prieš tai vien iš kūrinių žinota menininke Ieva Trinkūnaite. Mūsų pažintis ir pokalbiai iki šio pavasario siejosi tik su baseinu: su plaukimu, jos lankomu nardymu ir niekaip – su menu. Šį pavasarį kone toje pačioje miesto tiesėje surengta Ievos paroda „Gelmė“ (Verslo centro „HERO“ erdvėje), o man atsirado proga susipažinti su menininke ne chloro prisodrintoje erdvėje, o stikliniame ir kol kas kiek vaiduokliškame verslo centre, kuris savaime primena savotišką, bet tikrai ne sentimentalų akvariumą.

Ruošdamasi galvojau apie pirmą savo pažintį su tavo kūryba ir iššoko prisiminimas žvėrių, išties žvėriškų, tam tikra prasme net atgrasių, toli gražu ne mielų. Ir ta priešprieša su dabartiniais gyvūnėliais – esančiais minkštame savo pasaulyje, patiriančiais kone ekstatinę būseną... Susidaro skirtingi poliai, bet, galvojant apie tavo kūrybą, abu atskleidžiantys tą patį nerimo momentą. Natūraliai pasidaro įdomu: kaip įvyko posūkis nuo to akivaizdaus grafiškumo, tamsos iki kone išlietų, utopiškų vaizdų?

Man atrodo, kad iš pradžių kūriau juos iš tikrųjų laukinius, nes tokia ir buvo mano pirmoji pažintis su gyvūnais. Nenoriu sakyti, kad aš tarsi kokia biologė, bet iš visų pusių tyrinėjau gyvūną tokį, koks jis yra. Dažniausiai būtent tai ir vaizduodavau, iš pradžių mane patraukdavo pati gyvūno forma, ji man buvo įdomiausia. O tas lūžis įvyko galbūt todėl, kad pasijutau gerai susipažinusi su gyvūnu iš išorės. Pradėjau juo perteikti emocines būsenas, jį naudoti kaip savo vizualinės kalbos įrankį, kad ištransliuočiau įvairias mintis, neduodančias man ramybės. Taip prireikė ir spalvų, ir pakeisti paties gyvūno formą, o ir pati forma tapo žmogiškesnė. Galbūt pradėjau daugiau galvoti apie žmogų ir visų pirma – apie save.

Apie ką, pati sakytum, yra tavo kuriamų vaizdų prasminis pagrindas?

Kurdama visada mąstau apie tai, ką galėtų išgyventi gyvūnas, kurį vaizduoju, ką jis jaučia, galbūt galvoja, patiria. Tad mano pagrindas yra įsijausti į kitą, tą, kuris mums mažai suprantamas, bet gyvena šalia ir yra mūsų pasaulio dalis.

Galvojau apie tavo kūrybinį procesą ir labai intymų taktiliškumą jame per tiesioginį kūnišką tavo santykį su paviršiumi, ant kurio gimsta vaizdas.

Pats paveikslas ir kuriamas visų pirma ant žemės, ne ant sienos. Kuriu jį sėdėdama ant drobės. Viskas daroma pirštais: naudoju pastelę ir drobę dengiu sluoksniais, o tai reiškia, kad kūrinys atsiranda iš labai daug mano prisilietimų – taip galiu labai gerai valdyti atspalvius. Man tai tokia artima technika, kurią puikiai suvaldau, ji suteikia kone matinį įspūdį – nespigina, neblizga. Man patinka, kad ji kažkuo primena analoginę fotografiją. Tai sukuria nostalgišką jausmą, o nostalgija ir yra tai, kas jau praėjo, ką jau praradai ir ko ilgiesi. Tą būtent ir stengiuosi paveiksluose perteikti.

Sugrįžtant prie motyvo – kaip atsirado impulsas juo paversti būtent gyvūną?

Iš pradžių buvo ir šiek tiek žmogaus... Bet gyvūnai man visad atrodė mistiniai, ne iki galo suprantami, paslaptingi ir būtent tuo mane traukė. Tačiau kuriant vaizdus su žmonėmis galiausiai žmogus man pasirodė per daug aiškus, per lengvai suprantamas – mane, matyt, traukė tai, ką pati norėjau atrasti iš naujo. Todėl žmogus tam pasidarė nebereikalingas (juokiasi). 

Kaip manai, ar ateis toks laikas, kai tau ir gyvūnas pasirodys iki galo pažintas? Ar jau manai, kad viskas – įsėdai ir šis motyvas nebepaleis? O gal jauti, kad ateityje teks ieškoti dar kitokios tau klausimus keliančios būtybės?

Įdomus klausimas, pastarosiomis dienomis galvojau apie tai. Dabar atrodo, jog gyvūnai man niekada neatsibos, nes jie tokie įvairūs, kad aš tiesiog nekantrauju kuo daugiau plotmių atverti apie juos. Tačiau pradėjau dairytis ir į senovinių kultūrų simboliką, ypač dabar ieškau įkvėpimo iš egiptiečių. Jaučiu, jog tie gyvūnai, kuriuos perteikiu, pradeda keisti formą, nes juos skolinuosi iš kitų kultūrų tam, kad perteikčiau mintį. Tai pamažu su mintimi keičiasi ir jie.

Bet kas yra atsitikę mano kūryboje – jaučiu, kad visą savo enciklopediją jau kaip ir parodžiau, tad nebenoriu kartotis ir man tenka pačiai prikurti šio bei to. Ir parodoje „Gelmė“ yra paveikslas „Raganavimas“ (2026), kurio kompozicijos viduryje – toks kaip ir juodas meškinas. Iš tikrųjų tai raudonoji panda, kuri yra visiškai juoda, nes man paprasčiausiai pritrūko juodų gyvūnų, todėl šiek tiek nuo savęs jiems pridėjau.

O iš kur kyla tas noras kūriniuose vaizduoti veikiau svetimas kultūras, mums egzotinius, nepažįstamus gyvūnus, eiti toliau nuo sau artimo?

Noras greičiausiai kyla iš bandymo surasti į save panašių dalykų, ir net jeigu kalbame apie, pavyzdžiui, meilę, – vienaip apie ją kalbės lietuviai, kitaip kad ir Pietų Amerikos tautos. Ir taip pats atrandi visai kitokių atspalvių to paties dalyko, gali susitapatinti... O aš nelabai dažnai tapatinuosi su lietuvių kultūra, paprasčiausiai randu daugiau artumo kitose tautose. Ir niekaip negaliu to pakeisti. 

Man dar kilo mintis, kad kai tu iš savo kūrybinio susidomėjimo arealo išmeti žmogų, jį pakeičia gyvūnas kaip paslaptinga būtybė ir galimybė perteikti tam tikras emocijas per jį. Tuomet atsiranda kultūriniai simboliai, kad ir minėtame kūrinyje „Raganavimas“ – atėję iš Peru kultūros, arba neseniai gimęs susidomėjimas egiptietiškos kultūros santykiu su gyvūnu, kitaip tariant, žmogaus įgalintu dalyku. Juk kultūra ir iš apibrėžimo reiškia būtent žmogaus produktą, todėl ar tai netampa tam tikru savotišku netiesioginiu sugrįžimu prie žmogaus?

Išties gerai pastebėjai, nebuvau apie tai pagalvojusi. Gal ir bandau pabėgti nuo žmogaus, bet vis tiek ratas užsidaro ir grįžtu prie jo. Net kai ir skolinuosi iš kitų kultūrų, kad ir kalbant apie egiptietiškas skulptūras, vis dėlto skolinuosi tą gyvuliškąją dalį ir žmogiškąją atmetu. Bet juk žinoma, kad tai pereina per mane, per žmogų ir natūraliai to žmogaus dalis lieka mano paveiksluose.     

O kokia tavo asmeninė skirtis tarp žmogaus ir gyvūno?

Žmogų ir gyvūną skiria negalėjimas susikalbėti šnekamąja kalba. Todėl tenka ieškoti kitų būdų, kaip suprasti gyvūną. Galiu bandyti jį suprasti stebėdama, matydama jo pasikartojančius judesius, elgesį, bet aš niekada negalėsiu jo paklausti, ką jis galvoja. Niekada negalėsiu suprasti gyvūno iki galo.

Norėjau būtent parodos „Gelmė“ kontekste paklausti dėl pačios erdvės – ar tu mąstei apie jos santykį su tavo paveikslų veikėjais ir juose tvyrančia tokia švelnia, nežabotos laisvės nuotaika? Tie gyvūnėliai, atsiradę stikliniame pastate, įsikūrusiame Vilniaus verslo arterijoje, tampa įkalinti. Gal ir buvo noras sužadinti būtent tokį erdvės diktuojamą šaltą jausmą ir neleisti žiūrovui panirti tik į jaukius paveikslų vaizdus, priminti apie viso to trapumą?

Visiškai taip ir buvo, aš ir norėjau, kad būtų pilkos sienos, pilkos grindys, dideli langai – jausmas lyg okeanariume. Kaip ir minėjai, kad žiūrėdamas į tuos jaukius, minkštus, šiltus gyvūnus jaustum, jog aplinka tokia šiek tiek šalta ir negyva. Ypač svarbus ir paveikslų pakabinimas, jie eksponuojami ant metalinių konstrukcijų – tai šį jausmą tik sustiprina. Mano noras ir buvo sukurti tokią atmosferą.

O ar galėtum drąsiai teigti, kad savo kūryba kritikuoji antropoceną? Ar išmesdama žmogų taip kritikuoji ir jo veiklą ar poveikį aplinkai?

Aš turiu kritikuoti žmogaus veiklą, toks, man atrodo, ir yra mano darbas. Negaliu tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti (šypsosi). Ar mano darbuose jaučiamas pyktis ir kritika? Turbūt iš pirmo žvilgsnio ne, bet jaučiama, kad kažkas labai stipriai rūpi. Aš nenoriu bausti žmonių, noriu atkreipti dėmesį į problemas. Ir manau, kad darydama tai švelniomis formomis galiu pasiekti didesnių rezultatų nei to siekdama grubiau ar netgi agresyviau.

O ar nekyla, kaip menininkei, nerimo, kad adresatą gali pasiekti tik tas švelnumas, bet ne po juo slypintis viso to nykimas?

Aš vis tiek tikiuosi, kad ir švelni žinutė jį pasieks. Kiti menininkai renkasi kitus būdus kalbėti šiomis nerimą keliančiomis temomis, aštriau ar galbūt tamsesnėmis formomis, bet aš noriu pabandyti kalbėtis rinkdamasi minkštumą, vaizdus, kurie žadina norą rūpintis. Tačiau kada nors norėčiau sukurti ir agresyvų paveikslą, su mirusiais gyvūnais, galbūt ateityje tą žiūrovas ir pamatys. Pažiūrėsime, kaip tai suveiks. Bet iš savos pedagoginės patirties žinau, kad jeigu rėksi ir draskysiesi, tai su neklaužada nesusišnekėsi.

Kaip manai, kokia yra meno pozicija ir apskritai apčiuopiama galia sprendžiant tuos didžiuosius dėl realybės ir ateities kylančius klausimus? Nes žinoma, kad kalbant apie meną, kuris susijęs su ekologija, galima kritikuoti ir praktinius aspektus, kūrybos ar disponavimo procese sukeliančius daugiau taršos nei atkreipiančius dėmesio. Arba iš kitos pusės – kartais kaip tik sukuriama kone romantizuota idėja, kuri leidžia žiūrovui atbukti nuo iškeliamos problemos.

Geras klausimas, nes ir pati pakuodama savo paveikslus susimąstau, kad štai šneku apie ekologiją, o sunaudoju tiek plastiko, kuris labai greitai tiesiog išmetamas į šiukšliadėžę. Bet jei turiu galimybę rinktis, apie ką šnekėti, tai net jei viena ir nieko nepakeisiu, ir net jei pats pasaulis nugarmės į pražūtį, aš bent žinosiu, kad buvau pasirinkusi tokią poziciją, kuri galbūt suteikė šansą kažką pakeisti. Man nuo šios minties yra ramiau. O ar menas gali iš tikrųjų kažką pakeisti, išgelbėti pasaulį? Manau, kad tegali atkreipti dėmesį, bet tikrasis šių problemų sprendimas slypi telkiant pajėgumus visai kitur.

Paroda veikė iki balandžio 3 d.

Verslo centro „HERO“ erdvė (Lvivo g. 21, Vilnius)