Spalio 4–9 d. įvyks jau antrasis festivalis – speciali programa „Lokys, liūtas ir šakelė“. Ir šįkart organizatoriai nebando šokti aukščiau bambos, neformuluoja manieringų minčių ir sakinių norėdami pristatyti programą. Šioje – dvylika filmų, rodytų šių metų Kanuose, Venecijoje, Berlyne. Kadangi festivalis vyks tik penkias dienas, o filmų – 12, siūlome rekomendacijas „7 meno dienų“ skaitytojui. Rubeną Östlundą – šių metų „Auksinės palmės šakelės“ laureatą – aplenksiu, nes tai saugiausias variantas.
„Kai bangos išnyks“ („Kapag wala nang mga alon“, rež. Lav Diaz, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija). Filipinų kino meistras Lavas Diazas pasakoja lėtai, tačiau filmo trukmė jam tokia pat svarbi kaip ir kitos sudedamosios dalys. „Kai bangos išnyks“ trunka tris valandas, bet nereikia išsigąsti. Jau nuo pirmų scenų prasidedantis pasakojimas apie buvusią policininko bylą – detalus, tačiau žiūrovas gali nė nepajausti, kaip įsitrauks į filmą. Apskritai susidaro įspūdis, kad Azijos kūrėjai kitaip sugeba pasakoti apie universalius dalykus: filmų dialogai ar monologai kažkokie gilesni ir prasmingesni. Regis, apgalvotas kiekvienas žodis, nes pradžioje išgirstos mintys apie serijinį numerį, nesantį tik numeriu, o raides – tik raidėmis, besivystant siužetui įgauna prasmę tik vėliau. Nereikia baimintis „lėtojo kino“ apibūdinimo – net ir toks kinas gali būti intensyvesnis ir labiau įtraukiantis nei standartinis trileris ar detektyvas. Toks yra ir Lavo Diazo „Kai bangos išnyks“, pristatytas neseniai pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje. Kad nufilmuota ant juostos, regis, mažai ką šiandien domina, tačiau verta pamatyti, kaip režisierius kuria nespalvoto kino magiją, kiek „bespalvis“ kinas gali turėti spalvų ir šešėlių, kuriuose slepiasi filmo veikėjai.
„Žaltvykslė“ („Fogo-Fátuo“, rež. João Pedro Rodrigues, Portugalija, Prancūzija). Nors režisieriaus João Pedro Rodrigueso „Ornitologas“ (2016) pasirodė per daug dirbtinis, filmą „Žaltvykslė“ rekomenduočiau žiūrovui, mėgstančiam juoktis iš visko, suvokiančiam, kad kinas tėra reginys, neieškančiam kine eskapizmo. „Žaltvykslė“ akimirkomis įžūlus lyg mažasis princas George’as, per savo močiutės Elžbietos II laidotuves kaišiojęs liežuvį ir vertęs šiurpti pasaulio dalį, išmanančią tikrąjį etiketą. Filmo atmosfera kažkuo primena ir Davido Lyncho „Laukinę širdį“ (1990), Federico Fellini ar ankstyvuosius Pedro Almodóvaro filmus. Tai istorija apie karališkosios šeimos atstovą, panorusį tapti gaisrininku. O gaisrininkai šiame filme – lyg nužengę iš gėjų ne tokio jau ir soft porno žurnalų, pozuojantys Caravaggio ar Franciso Bacono garsių paveikslų motyvais. Režisierius žaidžia uniformos įvaizdžiu, lyg cituodamas Susan Sontag tekstą „Fascinating Fascism“, kuriame ji aprašė ir SS uniformų reikšmę: taip, jos daug kam turi erotinę potekstę, žadina seksualinę fantaziją, tačiau kas už to slypi? Ypač šio filmo atveju? Žiūrėdama prisiminiau ir popmuzikos ikonas: Michaelą Jacksoną ir jo „They Don’t Really Care About Us“ dainos atlikimą Miunchene 1997-aisiais ar Lady Gagos „Alejandro“ muzikinį klipą. Šis filmas – tai performansas, parodytas Kanuose.
„Šventasis voras“ („Holy Spider“, rež. Ali Abbasi, Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija). Irano kilmės režisierius, gyvenantis Švedijoje, jau pažįstamas mūsų žiūrovui iš filmo „Ribos“ (2018, rodytas „Scanoramoje“). Pirmosios minutės lyg ir žada socialinę dramą, kol stebime ištraukas iš vienos Irano prostitutės gyvenimo. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas – režisierius panaudoja Alfredo Hitchcocko meistriškai ištobulintą netikėtumo efektą ir ne tik siužetas, bet ir pati filmo forma pakrypsta visiškai kita linkme. Filmas traukia tuo, kad Europos kine žanrinį, kone pagal visus trilerio ir detektyvo kanonus sukurtą produktą išvysi retai. Abbasi tuos kanonus išmano, puikiai kurdamas įtampą įpina ir moters padėtį Irano visuomenėje, kai, regis, kiekvienas vyras – pavojus moteriai, net ir vadinamoji moralės policija. Svarbus ir religinio fanatizmo aspektas: kai kartojama, kad viskas Dievo rankose, – gero gyvenime nelauk, nes jei tikėsi Dievo ženklu ar Juo bandysi save pateisinti, gali tapti ir serijiniu žudiku. Filmo premjera įvyko Kanų festivalyje, o aktorė Zar Amir Ebrahimi, suvaidinusi drąsią žurnalistę, apdovanota už geriausią vaidmenį.
„Žydrasis kaftanas“ („The Blue Caftan“, rež. Maryam Touzani, Prancūzija, Marokas, Belgija, Danija). Šis Maroko kilmės režisierės filmas buvo atrinktas į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą ir apdovanotas FIPRESCI prizu. Tai – kuo gryniausia melodrama. Tik šįkart apie vienos moters ir dviejų vyrų meilės trikampį. Kartu filmas – apie be galo jautrius vyrus, mokančius labai gražiai siūti ir siuvinėti. Apie jų subtilius ir nedrąsius žvilgsnius, kūno judesius, rankų prisilietimus. Filme nemažai drėkstančių akių ir ašarų, gal ir nuspėsite nuspėjamus siužeto vingius, tačiau nesišvaistoma skambiais lozungais, nemojuojama pirštu, kaip ką žiūrovui suprasti. Kaip sakoma, šio filmo pH – subalansuotas, o istorijos ištarmė maždaug tokia: net ir gyvendami visuomenėje su labai griežtomis tradicijomis, žmonės vienas kitą suranda, pamilsta ir neklausia.
