Keturios lietuviškos premjeros
Baigiantis metams žvaigždės danguje išsidėstė taip, kad per dvi savaites teko pasižiūrėti net keturis lietuviškus filmus. Nuteikė jie ne visai optimistiškai – tiek dėl tematikos, tiek dėl režisūrinių sprendimų.
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Šiemet „Scanoramoje“ įvyko net šešios nacionalinių filmų premjeros. Kodėl net? Todėl, kad, regis, ne taip seniai didieji Lietuvos festivaliai konkuruodavo, kam atiteks teisė parodyti vieną ar du svarbiausius ir laukiamiausius metų filmus, o dabar ne tik didžiųjų, bet ir mažesnių kino festivalių programoje būna ne po vieną nacionalinę premjerą. Džiugu matyti gausėjančią produkciją ir vis platesnį balsų spektrą – belieka tikėtis, kad šis gausėjimas nenuves prie kokybės kompromisų.
„Nepatogaus kino“ lietuviškos premjeros
Kad gyvename globaliame pasaulyje, rodo ir Lietuvos kino festivalių lietuviškų filmų programos. Į jas įtraukti filmai jau kurį laiką peržengia „nacionalinio“ kino suvokimo ribas, mat kūrėjai orientuojasi ne tik į lietuviškas realijas, juo labiau ir kūrybinės filmų grupės tampa tarptautinės. Šių metų „Nepatogaus kino“ lietuviškos premjeros šias tendencijas ir atskleidė.
Pokalbis su Nyderlandų kino režisieriumi Luuku Bouwmanu apie filmą „Propagandistas“
1935 m. Goebbelsas iškilmingoje kalboje Vokietijos kino industrijos atstovams perskaitė savo tekstą-manifestą, kokie turėtų būti kuriami filmai. Tuomet jis aiškino, kad tikrasis meninis kinas turi tapti tiltu tarp valstybės ir tautos bei skatinti piliečius „veikti drauge, ranka rankon“; kinas turi būti nacionalinės dvasios ir etninės tapatybės perteikimo forma – jis turi atspindėti „tikrąjį žmonių gyvenimą“, tiksliau, tokį, kurį apibrėžia valstybė.
Pokalbis su režisieriumi Arjunu Talwaru apie filmą „Laiškai iš Vilkų gatvės“
Netoli Varšuvos centrinės stoties yra Vilkų gatvė, ją, laimei, gentrifikacija kol kas aplenkė, tad čia dar veikia seniausia Varšuvoje (o gal ir visoje Lenkijoje) pramoginių šokių mokykla, batų taisykla, kur darbuojasi batsiuvys anarchistas, neglamūrinė kirpykla, kurios kirpėja tebemėgsta cheminį šukavimą. Šioje gatvėje viena moteris kasryt per balkoną dar purto patalynę ir palieka ją vėdintis.
Nauji filmai – „Didelė drąsi graži kelionė“
Colinas Farellas ir Margot Robbie tame pačiame filme atlieka pagrindinius vaidmenis – tai tapo masalu pasižiūrėti naujausią Kogonados darbą „Didelė drąsi graži kelionė“ („A Big Bold Beautiful Journey“, JAV, Airija, 2025). Tačiau režisieriui, regis, svarbiausios filme buvo durys.
Nauji filmai – „Rouzų šeimos karas“
Porų konfliktai seni kaip pasaulis: iki šiol neaišku, kas kaltesnis – Adomas ar Ieva, dėl to nelemto obuolio. Namų be dūmų kine taip pat nebūna, keitėsi tik mados, epochos ir dekoracijos, o konfliktai liko tokie patys. Ar tai būtų klasikinės Holivudo screwball komedijos, ar 1989 m. pasirodęs Danny DeVito „Rouzų šeimos karas“ („The War of the Roses“), ar šįmet vasaros pabaigoje – jo perdirbinys tokiu pat pavadinimu („The Roses“, rež. Jay Roach, D. Britanija, Australija, JAV).
Nauji filmai – „Prigautas“
Darreno Aronofsky žiūrovus galima pavadinti savotiškais sadomazochistais, turbūt mėgstančiais ne tik kine, bet ir realybėje bandyti savo fizines ir psichines ribas. Šio režisieriaus personažai – dažnai prarandantys ryšį su tikrove ir gyvenimo kontrolę apskritai. Ankstesni jo filmai, pavyzdžiui, „Rekviem svajonei“ (2000), „Imtynininkas“ (2008) ar „Juodoji gulbė“ (2010), vienaip ar kitaip kalba apie fiksaciją, savidestrukciją, o pagrindinių veikėjų obsesijos juos ir stumia į priekį, ir kartu naikina.
Nauji filmai – „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“
Pastaraisiais metais Kanų festivalis, regis, laukia aktoriaus Tomo Cruise’o išskėstomis rankomis. Prieš trejus metus jo filmo „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, rež. Joseph Kosinski) premjera Kanuose buvo pagerbta trimis praskrendančiais naikintuvais. Nors Cruise’as visiškai atitolo nuo autorinių dramų ir susikoncentravo į blokbasterius, akivaizdu, kad kino grietinėlei Kanuose kartais reikia ne meno, o tiesiog reginio.
Nauji filmai – „Nusidėjėliai“
Egzistuoja legenda apie bliuzo atlikėją Robertą Johnsoną, esą jis praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo tik dėl to, kad pardavė sielą velniui, nors savo metu keliaujantis muzikantas nesulaukė didelės komercinės sėkmės. Ši legenda tampa naujausio Ryano Cooglerio filmo „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Kanada, Australija, 2025) atspirties tašku ir kone tiesiogine istorijos įžanga.
