7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Taikesnio pasaulio iliuzija

„Nepatogaus kino“ konkursinė programa

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 33 (1398), 2021-10-22
Kinas
„Tai, kam nesiryžtame“
„Tai, kam nesiryžtame“

„Radikaliam pokyčiui reikia radikalaus veiksmo“ – tokį skambų šūkį šįmet pasirinko festivalis „Nepatogus kinas“. Vargu ar dabartinei susiskaldžiusiai visuomenei dar trūksta radikalumo, juo labiau kad visiškai nebeegzistuoja in between nuomonė... Aišku, toks šūkis patrauks ir suvilios ne vieną gatvės praeivį bent jau pasidomėti, kas per festivalis tas „Nepatogus kinas“.

 

Tačiau peržiūrėjusios festivalio konkursinę programą drįstame radikaliai tvirtinti, kad bent pusė filmų neturi parako vadintis radikaliu veiksmu ir apskritai neturi jokio įžūlumo.

 

Kaip vieną silpniausių programos filmų įvardytume „Tai, kam nesiryžtame“ („Cosas que no hacemos“, rež. Bruno Santamaría, Meksika). Galima teigti, kad šis filmas net neturi režisieriaus, tik pusėtiną operatorių, kuris, kaip pasakytų rusakalbiai, ką mato, apie tą ir dainuoja: filmuoja tai iš viršaus, tai ant žemės, tai užsižaidžia ties žaidžiančiais vaikais, tai ties įvykusiomis šaudynėmis, tai ties pagrindiniu filmo herojumi turėjusiu tapti šešiolikmečiu Arturo. Taip ir lieka neaišku, į ką norėjo susikoncentruoti kūrėjas Santamaría. Aprašyme lyg ir užsimenama, kad tai tapsmo istorija kultūroje, kurioje mačizmas groja pirmuoju smuiku, tačiau kone antraplaniu tapęs Arturo lieka toks, koks ir buvo – savimi; mačizmas irgi kažkur dingo, mat motina ir tėvas jo norą rengtis moteriškais drabužiais priima lyg natūralų dalyką, lyg jo norą nešioti ne žydrus, o rožinius marškinius. Aišku, jei esate nusiteikę spalvingai, kone egzotiškai pasakai, kurioje Kalėdų Senelis iš parasparnio mėto vaikams saldainius, filmą pasižiūrėkite, bet ar jis pastūmės mąstyti kitaip, juo labiau permainų link – abejotina.

 

Kitas konkursinės programos filmas, kuriam irgi trūksta režisieriaus, – Virginijos Vareikytės ir Maximilieno Dejoie „Būsiu su tavim“ (Lietuva, Šveicarija, Italija). Mūsų nuomone, visiškai neatrastas filmo atspirties taškas: ar norėta plėtoti istoriją apie vienišus žmones ir savižudybę, ar susikoncentruoti į psichologę Valiją ir policijos pareigūnę Gintarę? Iš tiesų, šis moterų tandemas vertas atskiro filmo. Tai dvi spalvingos ir didelės širdies asmenybės mūsų niūriame ir pilkame, riboto mąstymo pasaulyje – Lietuvoje. Gintarė mums net priminė brolių Coenų Kupiškio Mardžę iš filmo „Fargo“... Bet jos linija, kaip ir kitos siužetinės linijos, vis pametama, blaškomasi nuo vienos istorijos prie kitos, taip ir neapsisprendžiant, į kurią susikoncentruoti. O kur dar bereikalingi mėnesienos, siūbuojančių nendrių, lietaus, pajūrio kadrai, dramatiška muzika, užgožianti siužetą... O kai titruose išvydome padėką ir dviem politikams iš Valstiečių partijos – pamanėme, kad filmas galėtų būti puiki politinė reklama.

 

O štai filmo „Nebus viskas gerai“ („Totul nu va fi bine“) režisieriai rumunas Adrianas Pirvu ir ukrainietė Helena Maksyom nė nebando iš anksto apsimesti, kad yra patyrę režisieriai. Atvirkščiai, nuo pirmų akimirkų tiesiai į kamerą prisipažįsta, kad iš pradžių nė nežino, apie ką nori kurti filmą. Vienas kitą arba patys save traukdami per dantį, kūrėjai Adrianas ir Helena leidžiasi į savotišką kelio filmą, ieškodami ne tik atsakymų dėl Černobylio katastrofos, bet ir bandymų būti su savimi ir kartu. Filmo pavadinimas iš pradžių gal ir skamba pesimistiškai, bet tai tik nuoroda į Adriano amžiną nepasitenkinimą viskuo ir bambėjimą. Helena irgi gali pasigirti aštriu liežuviu ir puikiu humoro jausmu, vis paantrindama Adrianui, kad būtinai visada turėsime problemų; atvykus į Vokietiją Adrianui darytis eilinės akių operacijos, Helena „paguos“, kad šis turės papildomą valandą miego ir pan.

 

Filmas pasižymi ir visai nebloga forma: Adrianas ir Helena ne tik filmo kūrėjai, bet ir protagonistai, o plačiau apie juos sužinome, kai jie už kadro vienas kitam skaito ištraukas ar iš laiškų, ar iš savo dienoraščių. Konvenciškai kelio filmai turėtų baigtis vienokiu ar kitokiu išrišimu, tačiau nebūtinai šitas, juk nebūtinai kiekviena gyvenimo kelionė turi turėti konkretų ar bent apčiuopiamą rezultatą – kartais išeiname pasivaikščioti be tikslo, o jei šį ir turėsime, nebūtinai jausimės jį pasiekę.

 

Éléonore Weber „Nakties daugiau nebus“ („Il n’y aura plus de nuit“, Prancūzija) – vienas stipriausių konkursinės programos filmų. Jis sumontuotas iš karinių sraigtasparnių pilotų Afganistane, Irake ir Sirijoje filmuotos medžiagos, kurią režisierė rado internete (mat kai kurie kariai išdidžiai dalijasi savo nuveiktais darbais). Kiekviename sraigtasparnyje būna po du pilotus. Vienas jų, kapitonas, dėvi šalmą, kuriuo kontroliuoja sraigtasparnio kamerą ir kartu taikiklį. Kariuomenė naudoja termovizorines kameras, kurios dėl kūnų skleidžiamos šilumos gali aptikti bet kokį gyvą žmogų ar gyvūną, net ir naktį; nuo jos nepasislėpsi niekur. Iš šio fakto, kad technologijos sunaikina naktį kaip tokią, ir kyla filmo pavadinimas. Tačiau už poetiško pavadinimo – kur kas žiauresnė realybė. Kamera ne tik keičia mūsų tikrovės suvokimą – ji atlieka Dievo akies, kuri vienu metu stebi ir baudžia, funkciją.

 

Per skrydžius kariai, kurie iš esmės veikia nebūdami atsakingi niekam, t.y. nebaudžiami, termovizoriais stebi judėjimą žemėje: visa, kas skleidžia šilumą, šviečia. Iš tolo matomi kraštovaizdžiai, kaimai, žmonės ir gyvūnai tampa abstrakčiomis šviesos ir tamsos dėmėmis, linijomis, paviršiais ir kontūrais. Ar tarp jų esanti figūra yra Talibano kovotojas su kalašnikovu, ar piemuo su lazda? Deja, dažniausiai buvo „matomi“ pirmieji. Tai tik patvirtina seną banalų posakį, kad matome tai, ką norime matyti. Sprogimas nesukelia jokio triukšmo – tiesiog ekrane suformuoja nedidelį sidabrinį debesėlį. Taip vyksta šiuolaikinis karas, įgavęs kompiuterinio žaidimo pavidalą. „Nakties daugiau nebus“ kelia daug klausimų – nuo etinių, politinių iki kino kalbos. Ir režisierė puikiai suvaldo medžiagą, nebaksnodama žiūrovui pirštu. Tikriausiai vieni labiausiai filme įsiminusių žodžių, kad galiausiai tai, ką pilotai „matydavo“, tapo realybe – visi pradėjo nešiotis kalašnikovus...

 

Theo Anthony filme „Šviesa, visur“ („All Light, Everywhere“, JAV) atsikartoja visa ko matomumo, panoptikumo, kad kamera ne atspindi, fiksuoja, o konstruoja tikrovę, kad kamera – tai ginklas, temos. Tik šįkart kalbama ne apie tai, ką Vakarai išdarinėja (ar išdarinėjo) Afganistane, Sirijoje, Irake ir t.t., o apie pačių Vakarų būklę. Tačiau Éléonore Weber renkasi visiškai minimalistines priemones ir savo tikslus pasiekia tarsi be didesnių pastangų, o Anthony filme justi noras vieną ar kitą kadrą nufilmuoti kuo efektingiau, poetiškiau, gražiau, išskleisti kuo didesnį temų spektrą, dėl to kartais susidaro įspūdis, kad režisierius suka ratais. Bet, žinoma, filmas tikrai „pagimdys“ ne vieną įdomią mintį.

 

Kad kamera yra ginklas, supranta ir Egipto režisierė Samaher Alqadi, kuri išeina į gatves su kamera ne tik tam, kad sudrausmintų seksualinius priekabiautojus (mat šie elgiasi ne taip agresyviai, kai mato, jog yra filmuojami), bet ir užfiksuotų moterų protestus 2013 m. prieš itin patriarchalinę santvarką. Alqadi debiutinis filmas „Kaip aš noriu“ („As I Want“, Egiptas, Prancūzija, Norvegija, Palestina, Vokietija) kino kalbos požiūriu gal ir nėra pats įdomiausias. Tuo labiau kad matyti, jog filmo scenarijus buvo „nušlifuotas“ įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, mat atsiranda dabar taip visur privaloma asmeninė perspektyva – režisierės vidiniai monologai su mirusia motina, inscenizacijos, kuriose atkuriama Alqadi vaikystė. Tačiau kas iš tikrųjų sujaudina ir patraukia filme – tai moterų įsiūtis, pyktis, energija, kurią pavyko perteikti režisierei. O kadrai, kuriuose matome minią protestuojančių moterų su iškeltais peiliais, reikia prisipažinti, sujaudino iki ašarų...

 

Filmų, nufilmuotų ne iš žmogaus, o iš gyvūno perspektyvos, kino istorijoje tikrai yra ne vienas, tačiau svarbiausia – kodėl režisierius pasirenka tokią formą. Kalbame apie Elizabeth Lo filmą „Bastūnai“ („Stray“, JAV, Turkija, Honkongas). Jau nuo pirmų kadrų susipažįstame su kale Zeytin – kameros fiksacija ties jos gyvenimo mačiusiu snukeliu jau nurodo, kad ji bus šio filmo viena pagrindinių protagonisčių, iš jos perspektyvos bus pasakojama apie ją supančią aplinką, tuos pačius žmones, kurie jos dažnai nepastebi. Taip režisierė pradeda pasakoti savo filmo istoriją, bandydama parodyti, kad antropocentrizmas gali būti labai destruktyvus ir toksiškas. Juk Zeytin Stambulas priklauso lygiai taip pat kaip ir visiems kitiems čia gimusiems ir augusiems, tačiau gyvenant vis modernesniame pasaulyje žmogaus santykis su gyvūnais faktiškai nutrūko, dažnai juos, kad ir tuos pačius šunis, laikome kaip naminius augintinius. Šiame filme labai tiesiogiai perteikiama tai, ką vadiname šunišku gyvenimu, tačiau mintis sieti benamių Stambulo šunų gyvenimą su žmogiškuoju (pabėgėlių vaikų iš Sirijos) pasirodė perdėtai tiesmuka. Laimė, tiesioginių sąsajų su Žmogumi filme ne taip ir daug – Lo vis dėlto gana meistriškai kuria šunų pasaulį: kaip jie girdi žmogiškų pokalbių nuotrupas, kaip stebi tuos pačius žmones ar per demonstraciją užėjus aistrai patenkina ją minioje. Vis dėlto stebint šunis galima susidėlioti ir šiokią tokią visuomenės mozaiką: valkataujančius šunis mato ir jiems ėdesio padeda susirasti tokie pat nepastebimi visuomenės individai – benamiai, prieplaukos sargai, šiukšlių išvežiotojai ir t.t. Kad ir kaip liūdnai skambėtų, regis, režisierė tik papildo Brisiaus istoriją: jei taip gyvensime ir toliau, ateities perspektyvos toli gražu nedžiugins...

 

Ne apie šunis, bet apie įvairaus plauko paukščius pasakojama naujame Vytauto Puidoko filme „Pasienio paukščiai“ (Lietuva, Belgija). Ne tik apie tuos, kurie žieduojami Ventės rage ar Kaliningrado srity, bet ir apie tuos savotiškus, ne skraidančius, o vaikščiojančius žeme dviem kojomis – žmones. Mums Puidokas jau imponuoja nuo filmo „El Padre Medico“. Gal dėl to, kad nebando istorijų pasakoti manieringai, užkrauti pseudofilosofiniais pamąstymais, veikiau atvirkščiai – jaučiamas jo nuoširdumas ir paprastumas. Užtat nuoširdūs ir jo filmo herojai ornitologai. Regis, per rusų ir lietuvių televizijas stebimos ideologinės gąsdinančios naujienos jiems nelabai rūpi ar bent jau neformuoja požiūrio (gal ir ne taip, bet režisieriui ne tai svarbu), svarbiausia – paukščiai, kuriuos jie žieduoja ir įrašinėja. Fizinė ir mentalinė siena tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities stovi jau seniai, santykiai taip pat nutrūkę, užtat visiškai nestebina epizodai, kai per žiūronus Kaliningrado sritį stebintys turistai kuria įvairiausias, kone sąmokslo, teorijas, regi tuoj prasidėsiantį karą ir pan. Įdomu, ar tos srities gyventojai ne panašiai per žiūronus žiūri į Lietuvos įvairaus plauko paukščius? Taigi tuo filme rodomu žmogiškuoju ryšiu, gebėjimu peržengti visas sienas, užmegzti trapų kontaktą bando darbui atsidavę ornitologai. Taip, jie irgi savotiški paukščiai, labiau vienišiai, bet tokie dar teikia vilties, kad žmogiškas susipriešinusių pusių bendravimas (kad ir apie paukščius) tebeįmanomas. O gal tai ir teliks renuariška didžiąja iliuzija?

 

 

Piktos kino kritikės 

„Tai, kam nesiryžtame“
„Tai, kam nesiryžtame“
„Būsiu su tavim“
„Būsiu su tavim“
„Nebus viskas gerai“
„Nebus viskas gerai“
„Nebus viskas gerai“
„Nebus viskas gerai“
„Nakties daugiau nebus“
„Nakties daugiau nebus“
„Nakties daugiau nebus“
„Nakties daugiau nebus“
„Šviesa, visur“
„Šviesa, visur“
„Kaip aš noriu“
„Kaip aš noriu“
„Bastūnai“
„Bastūnai“
„Bastūnai“
„Bastūnai“
„Pasienio paukščiai“
„Pasienio paukščiai“
„Pasienio paukščiai“
„Pasienio paukščiai“
„Pasienio paukščiai“
„Pasienio paukščiai“