7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kanų festivalio laureatai

Nuo Manto Kvedaravičiaus iki Rubeno Östlundo

Santa Lingevičiūtė
Nr. 22 (1429), 2022-06-03
Kinas
Ruben Östlund
Ruben Östlund

Štai ir baigėsi jubiliejinis 75-asis Kanų festivalis, kurio uždarymo transliaciją buvo galima stebėti per Kanų „Youtube“ kanalą. Didžiąją renginio dalį apėmė pasivaikščiojimas raudonuoju kilimu, pozavimas fotografams. Eilinė prašmatnių suknelių, juodų ar baltų smokingų ekspozicija; Piero Paolo Pasolini ar Godard’o nešiotų akinių rėmelių variacijos irgi buvo akivaizdžios.

 

Ant Kanų kilimo labiausiai fiksuoti aktoriai ar režisieriai – prancūzai, ypač Vincent’as Lindonas, vadovavęs pagrindinės konkursinės programos žiuri. Keliomis minutėmis mažiau dėmesio sulaukė aktorius Édgaras Ramírezas, kuris buvo įtrauktas į „Ypatingo žvilgsnio“ žiuri sudėtį, Javieras Bardemas, vedęs kūrybines dirbtuves išrinktiesiems studentams ir kone pasijutęs profesoriumi; „Auksinės kameros“ žiuri pirmininkė Rossy de Palma, ypač jos žavioji nosis, taip pat buvo fotografuojama įvairiais rakursais. O štai Jerzy Skolimowskis nebuvo pakalbintas, tik paminėta, kad jis lenkų režisierius, beje, Kilimo vedėja pavadino jį Jeremy... Jei transliacijos organizatoriai bent būtų numanę, kad režisieriaus filmas „Io“ („EO“, Lenkija, Italija) bus apdovanotas Žiuri prizu, gal ir būtų išsamiau pasiruošę jį pristatyti, juo labiau kad Jerzy Skolimowskio padėka išsiskyrė iš visų kitų: režisierius padėkojo visiems savo filmo asiliukams, išvardijo jų vardus ir pasakė, kur su jais susipažino.

 

Ką jau kalbėti apie dokumentikos žiuri, kuri, regis, pagal sudėtį atrodė brandžiausiai: režisierė Agnieszka Holland, ukrainiečių režisierė, scenaristė, poetė Iryna Tsilyk, prancūzų aktorius Pierre’as Deladonchamps’as, ispanų kino kritikas Alexas Vincente ir Hichamas Falahas – Prancūzijoje studijavęs marokietis režisierius, operatorius, prodiuseris ir programų sudarytojas, Tarptautinio Agadiro (Marokas) dokumentinio kino festivalio generalinis direktorius nuo 2012-ųjų.

 

Šios žiuri ant raudono kilimo nepastebėjau, o ir laureatus ji paskelbė anksčiau. Svarbu paminėti, kad Manto Kvedaravičiaus „Mariupoliui 2“ atiteko Specialusis žiuri apdovanojimas. Žiuri savo pasirinkimą apibūdino taip: „Mariupolio 2“ neįmanoma lyginti su kitais konkurso filmais. Tai itin radikalus, drąsus, meniškas ir egzistencinis pareiškimas. Režisierius tapo viena iš tūkstančių civilių gyventojų aukų nuo karinės Putino invazijos pradžios.“

 

Lenkų kritikas Krzysztofas Kwiatkowskis konstatavo, kad Kanų laureatėmis tapo paprastos istorijos. Tai neturėtų stebinti, kai kone septyniasdešimt procentų žiuri narių sudarė tiesiog aktoriai: vaidinantys geriau ar prasčiau, retai turintys savo nuomonę. Užtat gražūs. Primename, kad pagrindinei žiuri vadovavo prancūzų aktorius Vincent’as Lindonas, dar šioje žiuri buvo britų aktorė Rebecca Hall, galbūt kai kam prisimenama iš „Viki, Kristina, Barselona“ (rež. Woody Allen, 2008), tie, kurie domisi godziliada ir kongiada, šią aktorę galėjo išvysti ir „Godziloje prieš Kongą“ (2021). Įvairovės dėlei į žiuri pakviesta ir Indijos superžvaigždė (kiek suprantu, Bolivudo) – Deepika Padukone, 2018-aisiais „Times“ žurnalo įtraukta į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Italų aktorė Jasmine Trinca, karjerą pradėjusi Nanni Moretti filmuose, dabar jau bando ir režisūros duoną. Noomi Rapace mums kaip ir pažįstama – tai mergina su drakono tatuiruote. Šalia aktorių plejados atsirado vietos ir keliems režisieriams: Joachimui Trierui, kuriančiam romanų minkštais viršeliais kiną, kol kas vieno filmo režisieriui prancūzui Ladj Ly, sukūrusiam „Vargdienius“ (2019), na, ir rimtajam Asgharui Farhadi – Kanų senbuviui, „Oskaro“ nominantui, bet patį save pradedančiam kartoti Irano kūrėjui.

 

Taigi grįžkime prie paprastų apdovanotų istorijų ir „paprasto gerumo“ padėkų, gavus prizą. Reikia pasakyti, kad Kanai, kaip ir „Eurovizija“, esą apolitiškas renginys, tad laureatų kalbos buvo maždaug vienodos, jokių užuominų apie vykstantį karą Europoje. Nors dar neteko matyti nė vieno filmo, nuspėju, kad jų tematika maždaug irgi vienoda. Štai jau labai vienodą kiną pastaruoju metu kuriantiems, užtat etatiniams Kanų režisieriams broliams Dardenne’ams buvo įteiktas 75-ojo jubiliejaus prizas už dramą „Toris ir Lokita“ („Tori et Lokita“, Prancūzija, Belgija) apie du vaikus, kurie vieni patys atkeliavo į Belgiją iš Afrikos.

 

Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Park Chan-wookas už filmą „Sprendimas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja). Bent jau šio filmo aprašyme slypi intriga: apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, savaime tapusią pagrindine įtariamąja. Park Chan-wookas net ir kiekvieną iš pažiūros banalią istoriją gali paversti įtemptu trileriu ir priversti žiūrovą blaškytis po jo siužetinių vingių labirintus. Tad nenuostabu, kad Kanuose viešėję kritikai filmą įvertino aukščiausiu balu.

 

Žemiausio kritikų įvertinimo sulaukė Claire Denis, apdovanota Didžiuoju žiuri prizu už naujausią filmą „Vidurdienio žvaigždės“ („Stars at Noon“, Prancūzija). Teko skaityti, kad filme ir vėl paliečiama (post)kolonializmo tema, tik ar pavyko režisierei prilygti savo ankstesniems filmams šia tema („Gražus darbas“, 1999; „Balta medžiaga“, 2009) – turbūt pamatysime viename iš lietuviškų kino festivalių.

 

Beje, Didįjį žiuri prizą ji pasidalijo su dar visiškai jaunu belgų režisieriumi Lukasu Dhontu už jo dar tik antrą pilnametražį filmą „Arti“ („Close“, Belgija, Nyderlandai, Prancūzija). Ar filmas bus toks pat jautrus kaip ir trisdešimt vienų režisieriaus padėka per ceremoniją (salėje sėdėjusi mama, regis, kalbą jau mokėjo atmintinai, mat vaikui iš susijaudinimo apsiverkus ir užstrigus, ji ją savo nebyliomis lūpomis tarė toliau), pamatysime savo ekranuose dar turbūt šiemet.

 

Na, o „Auksinė palmės šakelė“ jau antrą kartą (pirmoji buvo už filmą „Kvadratas“, 2017) atiteko švedui Rubenui Östlundui už filmą „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija). Vieni filmą įvardijo kaip „bjauriausią festivalyje“, kiti – kaip geriausią komediją. Nors filmo matyti dar neteko, iš perskaitytų pirmųjų recenzijų susidaro įspūdis, kad režisierius naudoja „Kvadrato“ sėkmės formulę. Šįkart – tai šiuolaikinio „elito“ satyra. Prabangiu kruizu keliauja rusų oligarchas (keista, juk visi jie turi nuosavas jachtas...), sutuoktinių pora, finansinę gerovę susikūrusi iš prekybos ginklais, aukštosios mados atstovai.

 

Prasidėjus audrai dauguma keliautojų suserga jūros liga, o išmatos ir buvęs skrandžio turinys užtvindo net denį. Po laivo katastrofos keleiviai pasiekia salą, kur socialiniai vaidmenys apvirsta aukštyn kojomis. Ar gali būti taip, kad XXI a. daugiausia pinigų turi ne protingiausi, o neetiškiausi asmenys?..

 

Taip Östlundas įgelia ir šiuolaikinio pasaulio kultūros agentams, kurie, anot jo, vagia menininkų kūrybą ir paverčia ją pinigais. Režisieriui kūrybiškumas yra toks pat svarbus kaip ir vartojimas.

 

Beje, rusų kino kritiko Antono Dolino paklaustas apie vieną spalvingiausių filmo personažų – rusų oligarchą Dmitrijų, Östlundas atsakė, kad galėtų sukurti filmą apie realų rusų oligarchą, bet taip, kad žiūrovai pajustų jo kančias ir imtų simpatizuoti. Dolinas klausime paminėjo Michailą Fridmaną, kuriam buvo pritaikytos Vakarų sankcijos, o šis ėmė skųstis, kad dėl ribotų lėšų neišgali nusisamdyti valytojos...

Ruben Östlund
Ruben Östlund
„Liūdesio trikampis“
„Liūdesio trikampis“
„Toris ir Lokita“
„Toris ir Lokita“
„Sprendimas išeiti“
„Sprendimas išeiti“
„Vidurdienio žvaigždės“
„Vidurdienio žvaigždės“
„Arti“
„Arti“