Autorius: Tautvydas Petrauskas
Tautvydas Petrauskas
Bandant praverti uždarą kambarį
Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė–dešinė“
„Tokiu būdu buvo stengiamasi iš miško paimti viską, kas yra įmanoma, ne tik medieną, bet ir medžių „kraują“, – girdžiu atidarydamas galerijos salės duris. Per garso aparatūrą sklinda gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas apie Labanoro girią. Ekspozicijos viduryje ant grindų – apie šimtą surūdijusių nedidelių kūginių piltuvėlių. Juos supa tapytojos Arūnės Tornau abstraktūs kūriniai ir kelios medinės lentelės iš miško, jose – skaičiai, žymintys miško plotų numeracijas.
Tautvydas Petrauskas
Ramus buvimas
Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“
Pirmoji šiemet Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ atidaryta paroda yra šventinė. Nuo sausio 21-sios veikia keturių kuratorių surengta skulptoriaus Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“, žyminti menininko 90-metį. Skaičius – parodoms neįprastai, bet pagarbiai didelis, žodis „retrospektyva“ taip pat skamba tarsi diagnozė, nurodanti būklę, jog štai, kūrybos zenitas jau pasiektas, metas viską apžvelgti.
Tautvydas Petrauskas
Neminimalistinė minimalisto paroda
Kęstučio Lupeikio „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje
Galerijoje savo tapybos darbus eksponuojantį Kęstutį Lupeikį vadinti minimalistu ar tiesiog šios raiškos rūšies ekspertu laikyti leidžia dvi priežastys – 2004-iaisiais apginta daktaro disertacija „Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje“ bei dvi (2007 ir 2012) publikuotos mokslo monografijos minimalizmo tema. O neminimalistine paroda man atrodo dėl menininko intencijų, įžodintų parodos tekste bei įvaizdintų drobėse.
Nors galerijoje eksponuojamų kūrinių vizualinė raiška gana asketiška: naudojamos elementarios formos, o spalvinis spektras siauras, sudarytas vos iš kelių spalvų, Lupeikis parodos tekste kalba apie visuotinius, globalius įvykius, daugelį aspektų veikiančius reiškinius, juos „surišdamas“ su asmeninėmis pesimistinėmis nuojautomis. Tapytojui neramu dėl socialinių tinklų įtakos, skatinančios atotrūkį nuo realybės, taip pat vertybių nykimo, pabėgėlių krizės, sparčios globalizmo raidos, valstybės (ne)valdymo. Tokios temos perša mintį, jog, norint jas vaizduoti drobėse, reikalingas siužetiškumas, figūratyvinis vaizdavimas ar tekstiniai intarpai, tačiau to jo kūriniuose nerasime.
Tautvydas Petrauskas
Iš dulkių į dulkes. Iš vandens į vandenį?
Jolantos Mikulskytės paroda „Vis drumstas vanduo“ Pamėnkalnio galerijoje
Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.
