Cikliškumas

Turbūt ne man vienam yra kilusi mintis, kad savotiškai smagu tos nedidelės ir dėl to jaukios, be perdėto patoso galerijos. Į jas einant, nereikia ypatingai ruoštis ar numatyti laiko, pakanka tiesiog užsukti. Viena tokių – „Artifex“. Čia neseniai atidarytai parodai tekstilininkas Feliksas Jakubauskas suteikė keistoką pavadinimą, kuriame tarsi ir teigimas, ir neigimas vienu metu. Toks pavadinimas įvairių dailininkų neretai suteikiamas atskiriems abstrakčiojo meno kūriniams. Jis paskui save neša kvietimą ar labiau skatinimą vien tik žiūrėti, o tai galimybė (tiek kūrinio, tiek parodos atveju) žiūrovui pačiam nuspręsti dėl pavadinimo – būtent šis parodos dėmuo čia iš esmės laisvas, neužimtas, galite susigalvoti patys. Arba ne – parodai pavadinimas nelabai ir būtinas, pakanka to, kas eksponuojama.

Tai tam tikras kalbos „neutralizavimas“ ir visiškas grynojo vaizdo suaktyvinimas, juk vienas vaizdų privalumų ir yra jų savybė išreikšti ar sufleruoti ką nors kitaip, nei tą darytų kalba, kai kuriais atvejais – išreikšti net tiksliau ir geriau. Vis dėlto vaizdai, rodos, yra monologiškos prigimties, o kalba tartum dialogiškos. Vaizdai gali būti kokio nors vėlesnio atsako priežastimi, tačiau jie to nereikalauja tiek ir taip, kaip žodžiai, galintys dialogą vystyti čia pat ir iškart. Taip ir čia, šioje parodoje, beveik neturinčioje pavadinimo ir su išimtinai vaizdiniais kūriniais, Jakubauskas savo gobelenais vien tik rodo ir taip kažką teigia, tačiau nereikalauja prisijungti ir kurti dialogo. Parodos lankytojas yra laisvas, galima tik tylėti, apžiūrėti, o tada nepastebėtam išsmukti.

Kokie šios tariamai nebylios parodos vaizdai? Dėl savo abstrakčių formų tekstilės kūrinių vaizdai nukelia į jokiais žmogiškais parametrais neapibrėžtas erdves, neturinčias nė laiko matmens. Galima manyti ir kad tai pirmieji ką tik gimusios būtybės vaizdiniai potyriai, ir kad šie vaizdai – paskutiniai prieš regai galutinai nusilpstant. Tai ir pirmykštės auros, ir tolimos ateities įsivaizdavimus sukeliančios kompozicijos. Abstrakcijos menas patrauklus dėl žiūrovams (ar ir kūrėjams) suteikiamos laisvės apie tokius kūrinius kalbėti ir fantazuoti visokiausius tikrus ar hipotetinius, kartais net kiek svaiginančius dalykus, taip tarsi atpalaiduojant vaizduotę, paleidžiant ją į platumas.

Tačiau kai kuriuose darbuose menininkas įterpia tautinių raštų motyvus, taip sugrąžindamas prie žemės ir stabilesnio pagrindo. Kartu tai ir grįžimas prie tekstilės, kaip taikomojo meno, ištakų, prie labai konkretaus, „mūsų“ krašto. Tautodailinius audinius tapytojas Linas Katinas kadaise įvardino kaip „grynąją ir lietuviškąją abstrakciją“. Jakubauskas, gal pritardamas tokiai minčiai, sujungia „grynąją ir lietuviškąją“ su ankstyvojo Vakarų modernizmo abstrakčia raiška. Tas vizualinis sujungimas tekstilinėje plokštumoje čia toks sklandus ir natūralus, beveik savaiminis, tarsi kitaip ir negalėtų būti.

Svarbiausi dalykai apie tekstilininką ir jo abstrakčius kūrinius turbūt jau yra išsakyti – apie meistriškai įvaldytą techniką ar ypatingą vizualinę klausą. Panašu, kad ir aš pats rašydamas tam pritariu. Bet ką būtų galima pasakyti kito, įvykus dar vienai naujai šio autoriaus parodai? Matyt, viso šio parodų atidarymų cikliškumo esmė yra pats gebėjimas tęsti: darbų kūrimą, parodų planavimą su galerijomis, noro atradimą. Taip pat ir įskaitant tai, kas paties menininko buvo įvykdyta ar sukurta dar iki tol. Į šią parodą galima žvelgti ne tik per kūrinius, bet ir galvojant apie vyresniosios menininkų kartos aktyvumą, apie to svarbą vieniems ir nesvarbumą kitiems. Yra menininkų, sąmoningai atsisakančių parodinio savęs teigimo būdo, tačiau tai veikia tik tada, kai toks pasirinkimas yra tikras ir nuoseklus. Lygiai taip pat tiktų pasakyti ir apie siekiančius nuolat rengti parodas. Štai, nauja paroda, pavadinimo nereikia, svarbu įgyvendinimas ir tęstinumas. Cikliškas kaip audimas.

Paroda veikia iki balandžio 22 d.