Perpetuum mobile

Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau. Jokių smulkių detalių paveiksluose nėra, nieko užslėpto ar ko nors, kam reikia įdėmaus žvilgsnio ir daug šviesos. Jei trumpai, parodoje (kuratorės Agnė Kulbytė ir Kristijona Čerapaitė) eksponuojamos tiesiog juodai nuteptos ir labai didelės drobės.

O dydis šių darbų poveikiui yra lemiamas. Dėl tokių gabaritų nereikia prie kiekvieno paveikslo prieiti atskirai, kaip būna su „normalesnio“ dydžio drobėmis. Čia jos visos vienu ypu tave apsupa, beveik iš visų pusių. Drobės lyg sienos, aukštesnės už žmogų. Net gali pasirodyti, jog galerijos erdvę sudaro ne esamos tikros sienos, o Čerapo nudažytos ir pastatytos. Įeini į parodos erdvę ar, tiksliau, tiesiog įlendi pro kokį didesnį tos sienos plyšį, ir lyg atsiduri tapybos viduje. Tikrai primena tuos kartus vaikystėje, ir ne tik, kai smalsumas nugali baimę įsmukti į seną apleistą buvusią fermą ar sandėlį. Esant viduje jaudulys kyla labiau dėl erdvės didumo ir tuštumo nei dėl rizikos būti užtiktam. Tarsi visa ta apleista erdvė trumpam priklausytų vien tau ir slaptojo žygio kolegoms. Tačiau kas išties mums būtų priklausę, yra niekas, tuščia, apmirusi erdvė, net jei ir didžiulė. Šitaip netikėtai pasireiškia ir leidžia būti pajuntamas nieko buvimas. Gerai, kad plyšys ne vienkryptis, galima išlėkti atgal, į visko pilnus kiemus ir namus.

Atsidūrus Čerapo tapybos darbų apsupty, užėjus į jo sukurtą erdvę, nereikėtų tikėtis draugiško sutikimo ir vaišių stalo. Čia, kaip ir tuose apleistuose pastatuose, didžiulis, net kvapą užimantis erdvės tūris, jis čia vienas pats, belieka jame pabuvoti. Tas tapybos sukuriamas tūris kartu yra iššūkis dokumentuoti tokią ekspoziciją. Jokia reprodukcija neperteiks tokio mastelio, ji teužfiksuotų parodą kaip įvykį, tačiau nedaug padėtų suvokti kūrinių ypatybes.

Tiek pat, kiek dydis, parodai svarbi ir spalva, kurios čia daugiausia. Beveik viskas – juoda. Tiršta ir klampu, vien tepimo žymės, jų labai daug. Kartojimas ir kitų spalvų atsisakymas viršun iškelia vien patį potėpio judesį, be papildomos vietos informacijai. Monotoniškas, vos ne konvejerinis dažymo judesys klausia apie šios „veiklos“ esmę, žmogaus [rankos] žymę. Kaip tik dėl to, rodos, elementarumo ekspozicijoje vis kartojasi ir neapleidžia mintis, kad ką čia apie parodą bepridursi ar pakalbėsi. Čia nėra ką kalbėti. Tokie kūriniai tesuteikia darbo akims, jie skirti žiūrėjimui per excellence, o kalbėjimas būtų jau antrinis, nuo reiškinio pirminės paskirties (būti matomam) kiek nutolęs atvėrimo būdas. Bet koks grūmimasis su kalba siekiant įžodinti vizualų meną jau savaime yra bandymas perkelti vaizdo duotybę iš jo „gimtosios zonos“ į kitą, nesvarbu, ką vaizdas rodytų. Vis dėlto vaizdai prašosi būti apkalbami, jie patys nebyliai kreipiasi, sukeldami kokias nors reakcijas. Interpretacija panaši į metaforą – ji ką nors pasako panašiai, bet ir kitaip, dėl to kalbėjimas apie vaizdus yra paradoksalus, nes šie pirmiausia rodosi, pasimato, iškyla priešais akis, o žodis eina vėliau.

Čerapo juodųjų tapymų atveju tai ypač išryškėja. Šių drobių vaizdai tarsi nereikalauja žodžio, nes tiesiog pasirodo tuo, kuo yra – daug vienodų vertikalių, sutelktų brūkšnių ir beveik monochromija. Vien save patys parodantys stambūs, klampūs potėpiai. Daugiau visiškai nieko. O bandant apie tai rašyti ir iškyla klausimas, kam reikalingas tekstas, kai jau yra tai, kam paroda ir skirta: yra paveikslai ir vaizdai, jie patys „kalba“, tarpininkų nereikia. Tad šitie tarsi nieko nerodantys vaizdai priveda prie prasmės klausimo, einančio kartu su teigimu, kad viskas jau padaryta, nutapyta, aptarta ir atlikta, išrašyta ir iškalbėta, kam daryti vėl. Panašiai tekste, parodoje ant sienos, rašo ir Čerapas – vis kartoja, kad parodų neberengs.

Bet šio principo pasikartojantis sulaužymas nurodo ne negebėjimą jo laikytis, o turbūt tam tikrą viltį tapybos, kaip meno ar komunikacijos rūšies, atžvilgiu. Ji, nors ir sodriai juoda, tebetinka būti tarpininke tarp autoriaus ir žiūrovo. Nuredukavimas iki visiško minimumo – drobė ir eilinis (nors ir preciziškas) dažo pėdsakas ant jos. Ir nuolatinis to pakartojimas, lyg siekiant vis iš naujo įsisąmoninti. Tą pėdsaką, tapymo įvaizdinimą, teigimą, kad „aš buvau čia“. Arba lyg siekiant vis grįžti namo, į pradžios tašką, kaip nors užčiuopti jį, prisiliesti prie šerdies. Iš meno kartais būtent tokios patirties ir norisi – sunkiai apibrėžiamos, be nusaldinimų ar daugžodžiavimų, labai individualios, gal net kažkiek archajiškai supaprastintos ir tuo kažkodėl truputį didingos.

Paroda veikia iki birželio 3 d.