7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsitiktinumai ir suplanavimai

Arūno Vaitkūno paroda „Einu, sustoju ir regiu...“ galerijoje „Meno parkas“

Tautvydas Petrauskas
Nr. 17 (1424), 2022-04-29
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.

Iki apsilankant šioje per visus tris Kauno galerijos „Meno parkas“ aukštus įrengtoje parodoje (kuratorė Aušra Vaitkūnienė) apie Arūno Vaitkūno kūrybą žinojau ne tiek ir daug, gal dėl to ir likau nustebęs, jog dauguma čia eksponuojamų darbų – abstrakčiosios raiškos. Nustebti visada įdomu, tai pasitaiko ne kasdien, net jei ir asmeniniai lūkesčiai pamatyti daug „Laiptinių“ neišsipildė; tegul lieka kitam kartui. Tai, kad šis tapytojas neretai pirmiausia sietinas su laiptinių motyvais, turbūt kalba ne apie tų darbų kiekybę, o labiau apie paveikumą ir įsimintinumą. Tačiau vis tiek būtų įdomu sužinoti detalių iš parodos kūrinių atrankos užkulisių, kodėl buvo nuspręsta parodos „veidui“ suteikti tokį ryškų abstrakcijos dėmenį. Bet kokiu atveju, tai – išsami paroda, o daug čia esančių informacinių tekstų apie kūrinius ir patį tapytoją žymi aiškias organizatorių pastangas.

Abstrakciją galima laikyti tarptautine tapybos kalba. Daugeliu atvejų žiūrovui nereikia žinoti tokio pobūdžio kūrinių autorių vietos ar jos istorijos konteksto, viskas išsakoma vien plastine raiška. Nors tapybos dalijimas į dvi griežtas grupes (abstrakčiosios ir figūrinės raiškos) gerokai per daug viską supaprastina, pabandžius įsivaizduoti figūrinės kompozicijos kūrinį, eksponuojamą toli svetur, ne ten, kur jis buvo sukurtas, ir abstrakčiosios raiškos paveikslą, eksponuojamą taip pat svetur, pasimatytų, kad antruoju atveju kūrinys būtų kiek labiau suprantamas „kitiems“. Tapytojo Vaitkūno kūryboje abstrakti raiška pasirodo daugmaž paskutinių XX a. dešimtmečių sandūroje. Kai Sovietų Sąjunga ima aižėti ir trūkinėti, kai pamažu atsiveria iki tol nebūtos galimybės laisvai kalbėtis ir siekti ryšio jau su visu pasauliu, meninės raiškos sprendimai atitinkamai taip pat pakrypsta. Tai, aišku, ne esminė priežastis, nulėmusi būtent tokios stilistikos įsivyravimą šio menininko kūryboje, tačiau vis tiek suponuoja apie impulsą savąjį kalbėjimą kelti nuo vietinio link globalesnio, kas yra ne siekiamybė, o labiau tam tikro meto tendencija.

Vaitkūno kūryboje žavi juntamas užtikrintumas ekspresyviuoju tapybos pradu. Juo tarsi nė kiek neabejojama. Kūriniai (bent jau antrajame aukšte) pilni gyvo, emocingo santykio, jie lyg veržiasi, šūkauja, sunkiai besutelpa keturkampėse drobėse. Bet tai nėra nevaldomas it vasaros audra šėlsmas. Čia viskas nors ir dinamiška, bet kartu pamatuota ir kontroliuojama. Vitališkumas drobėse akivaizdus, tačiau jis yra pakinkytas ir valdomas tapytojo, o ne atvirkščiai. Ekspresyvumas buvo ar tebėra būdingas visiems tapytojų grupuotės „Angis“ nariams (Rimvydas  Jankauskas-Kampas, Jonas Gasiūnas, Henrikas Čerapas, Ričardas Nemeikšis, Alfonsas Vilpišauskas, Mykolas Šalkauskas, Raimundas Gailiūnas, Vytautas Dubauskas, Antanas Obcarskas, Eimutis Markūnas), kuriai priklausė ir Vaitkūnas. Turbūt negalima nepaminėti „Angies“, kai kalbama apie 10-ojo dešimtmečio lietuvių tapybą, apie Vilniaus ir Kauno menines sąsajas ar apie plastiniu ekspresyvumu grindžiamą tapybos sampratą. Visgi ši samprata buvo bene vienintelis tapytojus siejęs dėmuo. Kiekvieno jų požiūris ir kūrybos principai ilgainiui išryškėjo kaip per daug individualistiniai, kad grupė veiklą plėtotų kaip grupė. Po prieš daugiau nei dešimtmetį įvykusios „Angies“ retrospektyvos (kurioje buvo ir Vaitkūno kūrinių), grupuotė, rodos, nebesurengė jokios bendros parodos. Vis dėlto „Angies“ susiformavimas, principai bei veikla ir Vaitkūno buvimas jos dalimi nemažai pasako ir apie tai, kas dėjosi to meto tapytojų studijose ir mintyse.

Prieš tai įvardintą Vaitkūno „sukontroliuotą emocingumą“ atliepia ir „Laiptinės“. Seniau, matydamas šio motyvo paveikslų reprodukcijas, manydavau, jog tai, be abejonės, didoko formato drobės – juk visų tų dažų varvėjimo ir aptaškymo žymių nelabai paliksi mažuose formatuose, paveikslas atrodytų murzinas, ir tiek. Dideli formatai tokio įspūdžio leidžia išvengti ar net jį konceptualizuoti. Pasirodo, kad Vaitkūno „Laiptinės“ – kamerinio dydžio darbai, tad arba tapytojas išties gebėjo ypatingai kontroliuoti net ir atsitiktinius dažų pėdsakus viską sustatant „į vietas“, arba atsitiktinumas nepaaiškinamu būdu visada būdavo jam palankus. „Laiptinėse“ nepalikta jokio atstumo – nuasmeninimo prasme – tarp autoriaus ir kūrinio, tai lyg susitapatinimas, ką sufleruoja aiškus kiekvienas teptuko prisilietimas, visi virptelėjimai ir įtepimai, tad drobės, net ir po daug metų po jų sukūrimo, atrodo naujai nutapytos, jos nuolatinėje dabartyje. Svarbus ir pats motyvas. Laiptinės – daugiaprasmiškumo pilna erdvė. Ji tiek pat uždara, kiek ir atvira, ji jungia apačią su viršumi, priklauso visiems ir niekam, tai ir į metų metus ištįsusi kasdienybė, ir tarpinė erdvė, skaistykla.

Dar kitoks Vaitkūnas trečiame parodos aukšte. Čia esantys darbai gal ir ne patys stipriausi bendrame parodos kontekste, tačiau visi kartu vienoje patalpoje, su vidury kabančiu, vos judančiu aitvaru bei su iš stoglangių sklindančia šviesa perteikia ne tiek tapybos, kiek instaliacijos patirtį. Gaila, kad kur nors šalia nebuvo nuotraukų su to aitvaro sklandymu ore, nors jas galima rasti internete. Šie darbai atlikti ne teptuku, o šluota, ją pamirkius dažuose, tačiau jau su visai kita emocija, be taškymosi, o sutelktai, tarsi atliekant kvėpavimo pratimus. Ryškios, net jei ir atsitiktinės sąsajos su Rytų dvasinėmis tradicijomis. Trečio aukšto erdvė lyg vėjas tarp kažkur kalnuose sukrautų stupų, o pirmame aukšte atmosfera priešinga: vienas kūrinių – nenušienautų dzūkiškų pievų ir panašius vaizdinius keliančios senos tvoros dalys, stabiliai gulinčios vidury ant grindų. Galbūt kaip tik todėl ir reikėjo tokios išsamios parodos, juk pristatomas kelis skirtingus kūrybos būdus praktikavęs autorius. Žiūrovui beliko ieškoti sąsajų tarp šių būdų.

 

Paroda veikė balandžio 1–24 d.

Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Petrausko nuotr.