Personalinės ir grupinės

Nuo 2009-ųjų kasmet rengiamas Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas neabejotinai yra sveikintinas dalykas: dalyviams sukuriama galimybė būti pastebėtiems, ko pradžioje bene labiausiai ir reikia. Tai anaiptol negarantuoja tolesnės sėkmės, tačiau gali įžiebti pasitikėjimą ir norą eiti toliau. Latvių tapytoja Sandra Strēle konkurse dalyvauja nuo 2015-ųjų; po dvejų metų pavyko prasibrauti iki finalinio penkioliktuko, o po dar dvejų, 2019-iaisiais, – tapti laureate. Tolimesnes galimas diskusijas apie JTP konkursą padedant į šalį, norisi aptarti šiuo metu Kaune vykstančią dėmesio vertą Strēles tapybos parodą.

Kauno galerijos „Meno parkas“ antrojo aukšto ekspozicijų erdvė nėra itin didelė, o tai lemia menkas parodos išsikerojimo galimybes. Sandra Strēle, užuot prisiderinusi prie šių fiziškai varžančių sąlygų, jų visai nepaiso ir iš esmės susikuria savo pačios eksponavimo aplinkybes. Ji erdves praplečia kūriniuose: daugumoje darbų vaizduojamos didžiulės, erdvios salės su žmonių siluetais, mąsliai žvelgiančiais į paveikslais nukabintas sienas. Tokia iniciatyva, priešingai nei galbūt gali atrodyti, nealsuoja jokia arogancija. Nors vaizduojama daugybė atskirų tapybos darbų, Strēle jų pernelyg nedetalizuoja, nebando paversti savarankiškais kūriniais. Šitaip realusis žiūrovas nėra spaudžiamas apžiūrėti daug viename vietoj tiesiog vieno. Greičiau kalbama apie pačias parodas, kaip (ne)atsiejamus nuo kūrėjo viešuosius įvykius, taip išskleidžiant spektrą potemių – apie parodų reikšmę, svarbą, galimybes dabarties menininko (tapytojo) veiklai.

Nors išeities pozicija atvirai subjektyvi, vietoje introspektyvumo čia labiau juntamas bendruomeniškumas – tapytoja kalba apie įvairioms žmonių grupėms savaip aktualią temą. Kūrinius, tiksliau, parodų erdves vienur užpildydama fantasmagoriškais, bemaž lubas siekiančiais augalais, kitur grindis paversdama baseinu ar sporto aikštynu arba tų ekspozicijų lankytojus – žaislais, Strēle į parodos reiškinį tarsi žvelgia hiperbolizuotai, ironiškai, atsisakydama perdėto rimtumo. Tapytoja siūlo abejoti, rodos, savaime suprantamu dalyku – parodinės veiklos reikšmingumu. Tarsi klausiama, ar kūrėją apibrėžia jo kūryba, ar tik gyvenimo aprašyme esantis parodų sąrašas, menkai tenurodantis realius kūrybos pasiekimus. Visgi Strēle kūrinius laikyti tiesiogine institucine kritika būtų neteisinga, nes tuomet visas drobes persmelkęs nostalgijos dėmuo pakibtų ore. Tai ir sufantazuotos parodos, kurios kitaip svarbios. Šis nostalgijos sluoksnis darbams suteikia asmeniškumo, todėl jie netampa plakatiniais protestų šūksniais.

Visi eksponuojami kūriniai – vidutinio, kamerinio dydžio, tačiau internete galima rasti puikių didžiulio formato pavyzdžių, bylojančių tapytojos gebėjimą įveikti ir didesnius plotus. Juose plėtojamos kitos – greičiau vidinės formaliosios – problemos, ne tokios kaip darbuose, rodomuose Kauno parodoje, bet kamerinė paroda tik praplečia menininkės veiklos spektrą. Taip pat norisi nepritarti nuostatai, išsakytai šitos parodos pavadinime, nes vizualus atvaizduojamų ekspozicijų patyrimas yra bemaž tolygus jų realiam buvimui, skiriasi tik tai, jog į curriculum vitae jų neįrašysi.

Paroda veikia iki rugpjūčio 2 d.