Kas (ne)būdinga

Gal dėl rudeninio pojūčių atbukimo, tačiau jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino personalinė paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) nepasirodė pernelyg suaktyvinanti jusles – ji atrodo veikiau sudaryta it galvosūkis: keistai ir mįslingai. Vaikštant po kompaktiškas galerijos erdves siekis susitelkti į kūrinius virsta neužtikrintumu, prie to prisideda ir eksponatų įvairovė: dvimačiai, trimačiai, šviečiantys ar tiesiog rasti nežinia kur. Šis įvairumas yra lyg labirintas, kuris ir rodo, ir slepia kelią. Kai ekspozicija į sensorinius žiūrovo įspūdžius per daug nesitaiko, mėginti užčiuopti parodos esmę tenka racionaliai, pirmiausia galvojant apie medžiagų imanentines savybes, gal jos pasiūlys, kaip pabaigti sakinį: „Paroda yra apie...“.

Galerijoje eksponuojami devyni kūriniai, kai kurie jų yra kelių atskirų objektų grupės. Visgi vieną objektų tik sąlygiškai galima įvardinti kūriniu. Suakmenėjęs kaulas „Radinys“ nėra kūrinys padarymo, arba technē, prasme, į jį, atgabentą parodinėn erdvėn, tiesiog siūloma pirmiausia žvelgti kaip į meno objektą, laikinai institucionalizuotą ir atsietą nuo „tikrųjų“ objekto funkcijų ar paskirčių. Atsietumas nuo pirminio būvio dvilaipsnis – apie tai kalba ir „Radinio“ medžiagiškumas. Kadaise buvęs dalis to, kas gyva, ir tuo, kas leidžia gyvam padarui judėti, dabar šis kaulas visiškai statiškas ir iš biologinio objekto tapo labiau geologiniu. Tačiau pirminis būvis nebuvo „išstumtas“ ir anuliuotas, jis tiesiog „papildytas“ kitkuo, tad dabar šitame objet trouvé esti jau dvi ypatybės – viena prigimtinė, kauliška, o kita įgauta išoriškai.

Šitoks suakmenėjusio kaulo ambivalentiškumas man sufleruoja ir žvelgimo į kitus eksponatus būdus. Pavyzdžiui, kūriniai „Ateities peizažas“ yra padaryti iš kažkokiu būdu stipriai, iki kritinės ribos supresuotų faneros plokščių, taip jų plokštùmą transformuojant į stambų reljefiškumą. Kitame galerijos kambaryje kūrinys „Visų mūsų džiaugsmui“ sudarytas iš trijų briaunotų figūrų ir dviejų dėl savo pakrypimo visai nestališkų stalų. Nors netaisyklingos figūros sukurtos iš plieninių plokščių, jos labiau primena ne ką nors sunkaus, o visai lengvus origamius. Instaliacijos „Slenkantys“ apvaliosios dalys yra šalmų formos, ir nors šalmai skirti apsisaugoti, čia jie tarsi kėsinasi nusliuogti žemyn rampiška sija ir su visa betono inercijos jėga trenktis priekin. Iš šalmo saugos funkcijos liko tik užuominos, dabar jis beveik pavojingas.

Tokią interpretacinę kryptį, provokuojančią galvoti apie metonimijas, galima taikyti ir kai kuriems kitiems čia esantiems kūriniams. Skulptorius Kensminas bando išryškinti ne (tik) pasirinktų medžiagų ar formų turimas, o (ir) joms priešingas savybes. Šis tyčinis pasirinkimas bei reikšmės sukeistinimas paradoksaliai reikalauja euklidiško tikslumo darbų kūrimo procese.

Sunkoka būtų šioje parodoje įžiūrėti tiesioginius svarstymus apie dabarties rūpesčius ir klausimus, kylančius iš socialinės kasdienybės plotmės. Veikiau atrodo, jog savo kūryboje Kensminas susitelkęs į tai, kas labiausiai apibrėžia jo paties kasdieniškumą. Paroda yra tarsi buvimo skulptoriumi (save įvardinant „oldskuliniu“) išskleidimas – kūrybos idėjos autoriui kyla būtent iš skulptūros kaip konkrečios fizinės-medžiaginės medijos. Toks santykis grįstas labiau pasitikėjimu nei skepsiu.

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.