7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ieškoti ir dalintis

Pokalbis su smuikininku Džeraldu Bidva

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 3 (1282), 2019-01-18
Muzika
Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.
Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.

„Daugiafunkcionalus, virtuoziškas, turintis improvizacijos talentą, subtilų koloritą, gebantis tuo pat metu ne tik soluoti, bet ir vesti orkestrą bei girdėti ansamblį, puikus koncertmeisteris, su kuriuo orkestrantai jaučia vienas kito petį ir alsavimą“, – taip apibūdinamas smuikininkas Džeraldas Bidva, ilgametis „Kremerata Baltica“ bei Lietuvos kamerinio orkestro primarijus. Daug įspūdingų projektų jo parengta su Gidonu Kremeriu, dažnai koncertuota su iškiliais atlikėjais ir dirigentais, tarp kurių – Gustavo Dudamelis, Christophas Eschenbachas, Simonas Rattle’as, Martha Argerich, Daniilas Trifonovas, Mario Brunello, Olegas Maisenbergas, Sergejus Krylovas ir kiti. Kaip orkestrų lyderis smuikininkas yra įrašęs daugiau nei 20 kompaktinių plokštelių, pelniusių prestižinius apdovanojimus „Grammy“, ICMA, „Echo Klassik“. Pernai rudenį pasirodė antroji solinė smuikininko plokštelė „Baltic Concerti“, ji iš dalies ir paskatino pakalbinti šį talentingą smuikininką, ryškiausių orkestrų „pilkąjį kardinolą“.

 

Kokia mintis pirmiausia kyla paminėjus koncerto smuikui ir orkestrui žanrą? Su kokiu koncertu išaugote?

Pirmiausia pagalvoju, kad tai akademinis, klasikinis, trijų dalių žanras. Prisimenant studijų laikus, tai „raumenys“ išaugo su Johanneso Brahmso ir Jeano Sibeliaus koncertais. Juos groti – tarsi nubėgti ilgą distanciją. Man jie davė daug naudos. Sibeliaus opusas išliko mieliausias, o toks, kuris niekada nenusibos, – Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui D-dur: didingas, kiekviena nata savo vietoje, nieko nereikalingo. Šitie gigantai ir man, ir kitiems smuikininkams ženkliai prisidėjo formuojant bazinius grojimo įgūdžius.

 

Dabar pastebima tendencija gaivinti nepelnytai užmirštas partitūras, autorius. Kokius kūrinius, kuriuos neseniai atlikote su orkestru arba solo, o gal tik planuojate atlikti, laikytumėte dabarties atradimais?

Dažnai pasitaiko ir taip, jog išgirdus kokį nors kūrinį pirmas įspūdis būna klaidingas. Aklai susižavi arba visai nesupranti. Po kiek laiko muzika atsiveria visai kitaip. Yra tiek daug nuostabios muzikos, bet, deja, didžiąją sceną pasiekia tik nedidelė dalis. Nepaprastai džiaugiuosi, kad padedant Nacionalinei filharmonijai pavyko pasauliui pristatyti fantastiškus mūsų kompozitorių Anatolijaus Šenderovo, Juliaus Juzeliūno, latvio Pēterio Vasko kūrinius smuikui su kameriniu orkestru. Vos prieš mėnesį „Odradek“ įrašų kompanijos išleista plokštelė „Baltic Concerti“ jau yra pasiekiama ir interneto muzikinėse platformose – iTunes, Spotify, Naxos.

 

Kodėl naujausiai savo plokštelei „Baltic Concerti“ pasirinkote būtent tokį repertuarą – Vasko „Vox Amoris“, Juzeliūno Koncertą vargonams, smuikui ir styginių orkestrui bei Šenderovo Koncertą smuikui ir kameriniam orkestrui?

Iš pradžių skyriau dėmesį vienam kūriniui, paskui kitam, galiausiai jie vienoje plokštelėje ir susidraugavo. Kūriniai atlikti maždaug trejų metų laikotarpiu, tai skirtingi įrašai, skirtinga muzikos stilistika, bet vienodai paveiki. Gal todėl, kad kūriniai kompozitorių išjausti, išgyventi, juose yra prasmė. 

Plokštelės „Baltic Concerti“ koncepcija atsirado pamažu. Kompanijai „Odradek“ siunčiami šimtai įrašų iš viso pasaulio. Ji pati atsirenka, ką išleisti. Nacionalinė filharmonija ir prodiuseris Julijus Grickevičius pasiūlė būtent šitą programą, ir „Odradek“ tai sudomino. Malonu, kad mūsų plokštelę išleido kompanija, kuriai rūpi dar ir turinys, o ne vien komerciniai rodikliai. Jie daug dėmesio skiria muzikantams ir muzikai, įdomiai, nors ir nelabai žinomai. Man ši plokštelė labai brangi ir svarbi.  

 

O koks Jūsų santykis apskritai su lietuviška muzika?

Žinoma, geras. Ypač su jau anksčiau sukurta – galima ją prisiminti, prikelti naujam gyvenimui. Šiek tiek sudėtingesnė padėtis su naujai rašoma. Turime daug talentingų kompozitorių, o tiek nedaug jų kūrinių šiandien skamba. Matyt, yra kažkokia bendravimo spraga. Gal trūksta susikalbėjimo ne tik tarp kūrėjų ir atlikėjų, bet ir tarp kultūros institucijų. Akademinė muzika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kad išgyventų, kompozitoriai priversti kurti muziką kino filmams, teatrui ar reklamai. Norėtųsi dažnesnio bendradarbiavimo. Tačiau galima paminėti tarptautinį kompozitorės Ramintos Šerkšnytės pripažinimą ir juo pasidžiaugti.

 

Pastaruoju metu „Kremerata Baltica“ scenose dažnai atlieka mažai mums pažįstamo Mieczysławo Weinbergo kūrinius.

Maestro Gidono Kremerio misija tokia ir yra – būtinai į koncertines programas įtraukti kažką nežinomo. Ir tas nežinomas dažnai virsta labai populiariu repertuaru. Weinbergas gaivinamas jau ne vienus metus, ir ne tik Kremerio. Šis XX amžiaus kompozitorius labai nepelnytai neįvertintas. Toks buvo laikotarpis, taip susiklostė jo likimas. 22 simfonijos dideliam orkestrui, 10 kamerinių simfonijų, 17 kvartetų, 8 smuiko sonatos, 7 operos... ir dar daug, daug. Nerealus kiekis kūrinių! Jis rašė net ne dėl užsakymų, rašė, nes tikėjo ta muzika, kūrė taip, kaip jautė. 2019-ieji – jo šimtmečio metai, tad visur tikrai skambės jo kūriniai.

 

Jūs esate ir solistas, ir net dviejų orkestrų koncertmeisteris. Pirmiausia, kas yra koncertmeisteris, kokia tų pareigų nematoma pusė?

Visa „virtuvė“, kai reikia kruopščiai paruošti tekstą, vadovauti grupinėms repeticijoms ir t.t., yra kaip ir nematoma, nors atima daug laiko. Bet, greta to, esminis koncertmeisterio vaidmuo – siekti, kad ir grupė, ir visas orkestras jaustųsi užtikrintai, būtų abipusis pasitikėjimas. Turiu gebėti mobilizuoti kolektyvą bendram darbui, rodyti pavyzdį, gerai nuteikti prieš koncertą. Svarbu, kad būtų gera kolektyvo nuotaika ir scenoje demonstruojamas aukštas meninis lygis.

 

O ką pats jaučiate prieš koncertą? Juk dažnai grojate ir be dirigento, vadinasi, vadovaujate Jūs.

Apie savo pojūčius ir rūpestėlius tada mažiausiai galvoju. Stengiuosi sekti visumą.  Labiausiai susikoncentruoju į tuos susižvalgymus, impulsus, muzikinės energijos palaikymą, vieningą alsavimą. Kaip pats asmeniškai pagrosiu – tada jau neberūpi, tą darau savaime.

 

Ar repeticijose galite prisidėti prie kūrinių interpretacijos, sakyti savo nuomonę dirigentui?

Būtinai. Pasirengimo stadijoje ne vien išmokstame kūrinio natas. Atspirties taškas yra būtent mūsų muzikinės idėjos. Po to sprendžiami ir visokie techniniai dalykai. Girdėjau nuomonių, kad neverta patiems ruoštis, ateis dirigentas ir kitko pareikalaus. Bet jei orkestras neturi ką pasiūlyti dirigentui, jei neturi idėjų ir tiesiog laukia, ką jis pasakys, – jau blogai. Taigi, kol ruošiamės savarankiškai, išgvildename ir tam tikrą atlikimo koncepciją. Žinoma, jei dirigentui netinka, jis gali kažką keisti, bet dažniausiai dirigentai įsiklauso į mūsų pasiūlymus, išgirsta, kad skamba gerai, ir sutinka su mūsų koncepcija.

 

Ar Jums patinka dirbti su gyvais autoriais, kai jie ateina į repeticijas, išsako pageidavimus, pastabas? Ar kūrinio parengimo procesas su autoriumi yra lengvesnis, ar sunkesnis?

Yra tokių kompozitorių, kurie labai tiksliai girdi, kaip turi skambėti, reikalauja tik taip ir ne kitaip. Yra ir tokių, kurie pasitiki, gali čia pat pakeisti kai kuriuos sprendimus. Kai autorius įstato atlikėją į savo įsivaizduojamus rėmus, jį suvaržo, atrodo, baisu nuslysti nuo tų tikslių nurodymų. Per mažai laisvės atlikėjui nėra gerai. Yra daug Lietuvos ir užsienio kompozitorių, kurie nori tą savo vienintelį girdėjimą išgirsti dar sykį. Man mieliau dirbti su lanksčiais autoriais. Kai kūrėjas atneša tau partitūrą ir dar leidžia ją papildyti savo matymu, jautiesi prasmingai prisidėjęs prie meninio rezultato. Kita vertus, yra tokie grandai kaip Arvo Pärtas, kuris tereikalauja tiksliai pagroti tai, kas parašyta. Jis visą savo asmenybės jautrumą yra sudėjęs į muziką, jos neleidžia interpretuoti. Užtat ji ir išlieka tokia gryna, švari.

 

Turite ilgametę darbo ir su „Kremerata Baltica“, ir su Lietuvos kameriniu orkestru patirtį. Kuo šie orkestrai skirtingi, kuo panašūs?

Ir viename, ir kitame groja puikūs muzikantai. Skirtumai? Gal tik toks, kad „Kremeratoje“ vyksta nuolatinis atsinaujinimas, visada yra daug jaunų žmonių, o esminė Gidono Kremerio koncepcija – priešintis rutinai. Kasdieninėse repeticijose maestro ne visada dalyvauja, leidžia patiems pasirengti, susitarti, viską pajausti. Galiausiai ateina ir sudeda akcentus. Tas savarankiškumas suteikia ir gilesnio orkestro susiklausymo. Kai eini į sceną, jauti ir girdi vienas kitą kur kas geriau nei tada, kai su lazdele tau viską rodo nuo pat pradžių. 

LKO ilgus metus turėjo svarbią dirigento tradiciją. Jautėsi, lyg ne mes, o kažkas kitas (gal dirigentas?) viską padarys. Dabar tai stipriai keičiasi, bet šioks toks šleifas dar likęs.

 

O koks orkestrų repertuaro pagrindas, kiekvieno stiprybė?

LKO stiprybė neabejotinai yra klasika. O „Kremeratos“ išskirtinumas – dabarties muzikos pasaulis.

 

Žinome, kad Kremeris mėgsta rengti ir netikėtus šou, bendradarbiauja su įvairių menų atstovais ir tuo sėkmingai pritraukia publiką. Dabar svarbios kategorijos yra populiarumas, rinka, uždarbis. Pasaulyje daug orkestrų pergalvoja savo repertuarą, orientuojasi į efektingas programas. Ar nepasigirsta kalbų, kad ir LKO galėtų paįvairinti savo kryptį? Ar vis dėlto pasiteisina klasika?

Kad ir kaip būtų keista, pasiteisina. Klasika visada aktuali. Manau, teisinga kolektyvui turėti tokį pagrindą, rengti bent jau didžiąją dalį klasikinių programų. Muzikos rinka tokia greita, pulsuojanti, kad jau nespėji koncentruotis. Į tą sūkurį galima pasinerti, jam pasiduoti ir mėgautis. Bet ar visi turime tai daryti? Išsilavinę klausytojai supranta laikiną to išorinio blizgesio vertę. Tiesa, ilgamečių klasikinių tradicijų rinka siauresnė, publikos ryškiai nedaugėja, bet tokios publikos visada yra ir bus. Nuo tikrojo meno atitrūkti nereikėtų. Žinoma, mes taip pat eksperimentuojame, manau, kad reikia turėti vieną kitą patrauklią programą, bendradarbiauti su kitų žanrų atlikėjais. Pavyzdžiui, prieš Naujuosius vienoje garsiausių pasaulyje įrašų studijų „Abbey Road“ Londone LKO, diriguojamas Modesto Pitrėno, ir Andrius Mamontovas įrašė savo albumą, pavasarį suplanuoti bendri koncertai.
 

Kiek matome ir girdime, LKO yra atsinaujinęs, atsigavęs. Nors ir anksčiau sėkmingai gastroliavo po visą pasaulį, pastaruoju metu neabejotinai aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvos kultūrą. Įdomu, kai grojate, tarkime, Vienos „Musikverein“, Londono „Royal Festival Hall“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ar Leipcigo „Gewandhaus“, ar dar reikia įrodinėti scenoje ir už jos ribų, kas jūs tokie, koks čia orkestras?

Reikia įrodinėti kiekvieną kartą, kiekvieną koncertą. Ir ne tik mūsų orkestrui. Muzikos pasaulyje nėra taip, kad jei jau turi „vardą“, tai nereikia stengtis. Net ir žinomiausios žvaigždės kiekvieną kartą turi patvirtinti, kad yra aukščiausio lygio ir ne be reikalo tiek pasiekusios. Muzikantų bendruomenėje garsas sklinda labai greitai, vieni per kitus sužino, koks tai orkestras, kokiuose prestižiniuose festivaliuose dalyvavęs ir pan. Kita vertus, jei kas nepasiseka – apie tai žinia taip pat greitai pasklinda... ir greitai gali būti išstumtas iš tos muzikinės rinkos.

 

Jus galima pavadinti ir kultūros gaivintoju Lietuvos regionuose. Turiu omeny ne tik koncertus visoje Lietuvoje. Prašau papasakoti apie Jūsų tėviškėje Mažeikiuose vykstantį meno festivalį. Kaip ir kada gimė šita idėja?

Mažeikių meno festivaliui vadovauju trečius metus. Vairą perėmiau iš šviesaus atminimo maestro Sauliaus Sondeckio. Festivalis gimė iš jo ilgametės koncertinės veiklos su LKO tame regione. Vėliau jis pats man pasiūlė perimti šią tradiciją, man teko garbė tęsti tuos darbus. Sulaukiau nuoširdaus palaikymo iš miesto vadovų, svarbus dalinis Kultūros tarybos finansavimas, tad „užaugome“ iki dar rimtesnio tarptautinio renginio. Į festivalį įtraukiame ir teatrą, šiuolaikinį šokį, džiazą, vyksta ir simfoniniai, ir kameriniai koncertai, rengiamos dailės parodos. 2018-ųjų rudenį surengėme 12 renginių, kuriuose dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su dirigentu Martynu Stakioniu ir solistais, Vokietijos jaunimo simfoninis orkestras, diriguojamas Vilmanto Kaliūno, Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas, tarptautinis barokinės muzikos ansamblis, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė Giedriaus Kuprevičiaus operą „Prūsai“, Valstybinis jaunimo teatras – spektaklį „Autonomija“, vyko „Folk in Jazz“ projektas, grafikės Kristinos Norvilaitės, fotomenininko Jono Krivicko darbų parodos ir daug kitų renginių.

 

Mažeikiuose kultūrinis gyvenimas verda, gyvuoja daug ansamblių, muzikos mokykla yra išugdžiusi daugybę gerų muzikantų. Buvęs ilgametis jos direktorius Ričardas Grušas dabar yra festivalio meno vadovo pavaduotojas. Festivalio organizavimas su tokiu nuoširdžiu palaikymu yra dar viena mano širdžiai miela veikla.

 

Pabaigai: kas Jums muzikoje svarbiausia? Ko asmeniškai joje ieškote?

Gyvybingumo visomis prasmėmis. Nesvarbu, ar muzika sena, ar nauja, svarbu, kad vyktų gyvas bendravimas, kad muzika sudomintų ne tik mane, bet ir kitus, kad jiems būtų įdomu, gražu. Tas ieškojimas ir dalijimasis, manau, yra svarbiausia. Muzikos atlikimas nėra vien jos atkartojimas. Atlikėjas yra scenoje kuriamos emocijos laidininkas. Man atrodo, kad tai ir suteikia atlikėjui didžiausią malonumą.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino ir parengė Laimutė Ligeikaitė

Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.
Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.
Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.
Džeraldas Bidva. T. Tuzj nuotr.
Džeraldas Bidva ir Martha Argerich. V. Balkūno nuotr.
Džeraldas Bidva ir Martha Argerich. V. Balkūno nuotr.
Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Džeraldo Bidvos plokštelė „Baltic Concerti“
Džeraldo Bidvos plokštelė „Baltic Concerti“