Įkvepiantys atradimus

Kartais margoje gausybėje renginių, bent jau Vilniuje, išties galima pasiklysti arba susinervinti, kodėl bent keletas jų vyksta vienu metu, nors persiplėšk. Žinoma, nemenką pasirinkimo įtaką daro ir reklaminė informacija socialiniuose tinkluose, įvairiose medijose. Nekalbant apie nuolat sau dėmesio reikalaujančius ir jo gaunančius popsininkus, informacinis srautas net ir vadinamosios rimtosios (akademinės) muzikos srityje toks platus ir sraunus, kad galiausiai, ne be reklaminio įžūlumo, tame vandenyne matomi tik kruiziniai laineriai – stambiausi festivaliai, išskirtiniai simfoniniai koncertai, neeiliniai operos projektai ir t.t., vykstantys ne mažesnėse scenose nei bent jau Operos teatras, Kongresų rūmai, Filharmonija ar „Compensa“ (didesnių ir neturime). O kartais taip smagu į juos numoti ranka ir nueiti į kokį jaukų mažytį kamerinės muzikos koncertą! Tokie renginiai ir jų dalyviai, palyginti su didžiaisiais, yra lyg vos pastebimos, muzikinio vandenyno bangų vėtomos valtelės. Kad jos nenuskęstų, itin reikšmingu veiksniu tampa pačios muzikos bei jos atlikimo kokybė. Ir jos poreikį jaučianti publika.

Apie vieną tokį koncertą ir dalinuosi mintimis. Lapkričio 6 d. nedidukėje, modernioje fortepijonų salono „Organum“ salėje, gražiai puoselėjančioje kamerinių koncertų veiklą, klausėmės trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Drauge muzikuoti daugiau nei dvidešimt metų – nemenkas stabilumo, aukštos meistriškumo kartelės išlaikymo, atsinaujinimo, pagaliau repertuaro iššūkis. Kalbant apie „Kaskadas“, niekas iš ką tik paminėtų komponentų abejonių nekelia. Ansamblis jau seniai tapo svarbiu Lietuvos muzikos reiškiniu, be kurio kažin ar įsivaizduotume suskambančias gausias dabarties lietuvių autorių premjeras arba monumentalius pasaulinės klasikos ciklus, tokius kaip visi Ludwigo van Beethoveno, Johanesso Brahmso, Franzo Schuberto fortepijoniniai trio (jau pradėtas ir kelių dešimčių Josepho Haydno fortepijoninių trio ciklas), kurie, kaip sakė koncertą komentavusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė, pasauliniame kontekste tebeišlieka kaip tam tikras matas, liudijantis juos rengiančių atlikėjų interpretacinę drąsą ir kūrybinę sveikatą.    

Pravartu paminėti ir V. Markeliūnienės taikliai išskirtus tris akcentus, bemaž apibendrinančius „Kaskadų“ kūrybinę veiklą: ansamblio siekį tyrinėti visą trio chronologiją, aprėpti ir šio žanro klasiką, ir naujausią lietuvių muziką, ir įdomias aranžuotes; sėkmingai jungti istorinę tradiciją ir ateities muzikines iniciatyvas, mat visi trio nariai yra ir pedagogai, turi gausias specialybės klases, mokiniams bei studentams siunčia savo edukacinių bei koncertinių patirčių bangas; ir pagaliau profesinį patikimumą – kaip esminę vertybę. „Šio patikimumo pagrindu randasi stabili atlikėjiška forma ir muzikinių tekstų precizika, glaudaus vidinio dialogo matmuo bei išlavintas skonis, podraug ir artistinė sąžinė“, – sakė muzikologė.  

Apie visa tai bylojo ir vakaro programa, sukūrusi vientisą prasmingą dramaturgiją. Kaip centrinį opusą atlikėjai įvardijo Franzo Schuberto Fortepijoninį trio Es-dur, op. 100 (jį šią vasarą atliko ir Thomo Manno festivalyje). Grandiozinį keturių dalių (50 minučių trukmės) kūrinį drąsiai galima vadinti netgi simfonija trims instrumentams. Tik, greta simfonijai būdingų apibendrinančių idėjų, čia suskamba ir sunkiai apibūdinamas šubertiškas intymumas, gilaus egzistencinio skausmo ir plevenančio lengvumo kontrastai, o ir jų kombinacija vienu metu. Kūrinys besąlygiškai reikalauja atlikėjų brandos, visiško emocinio pasinėrimo gilyn, ką jau kalbėti apie fizines jėgas. Trys scenos meistrai, trys asmenybės atvėrė visą Schuberto pasaulio ypatingumą, savo asmeninę meistrystę, leido gėrėtis tembrine ir dinamine tarpusavio derme, jautriais dialogais, kartkartėmis soluojančių instrumentų garso sodrumu, prasmingu išsisakymu.

Su šiuo, finaliniu, koncerto opusu susisiejo ir vakarą pradėjęs Roberto Schumanno Fantasiestücke („Fantastinės pjesės“) fortepijonui, smuikui ir violončelei, op. 88. Elegantiškai, raiškiai „pasikalbant tarpusavy“ atliktos trys (iš keturių) miniatiūros (Romanze, Duett, Finale) uždavė savitą „tonaciją“ visam koncertui. O jame laukė ir kitas intriguojantis dalykas – naujausias, šiemet parašytas Nacionalinės premijos laureatės Ramintos Šerkšnytės opusas Konzertstück („Koncertinė pjesė“) fortepijoniniam trio. Beje, nors ir modernios muzikos kalbos, jis, kaip savotiškas postromantinis blyksnis, puikiai tiko prie bendro programos vaizdo.

Kad ir kaip pažintume R. Šerkšnytės kūrybą, aukštai vertinamą ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasaulyje (o šiuo metu autorė yra kūrybinėje rezidencijoje Brazilijoje), ji vis sugeba nustebinti. Garsėjanti orkestrinių partitūrų spalvingumu, instinktyviu harmonijos pojūčiu, savita psichologinių būsenų ar mistinių klodų raiška, šįkart kompozitorė atsivėrė kaip itin ryškaus, koncentruoto, „mefistofeliško“ charakteringumo meistrė. Metaforiškai pasitelkdama dailės sritį sakyčiau, jog kompozitorė nuo tapybos čia perėjo prie grafikos ir „išraižė“ nors ir sudėtingą, bet nepaprastai išraiškingą ir detalių turtingą paveikslą. Į pirmą planą čia iškyla neįtikėtinai raizgus ritminės faktūros voratinklis, kurį perprasti ir, kaip sakė muzikantai, „įsigroti“ prireikė tikrai daug pastangų. Tačiau sudėtingumo visiškai nesijautė klausantis kūrinio – atlikėjai tarsi žaidė raiškiais štrichais, replikomis, netikėtais sąskambiais, o ritmas tapo vienu paveikiausių muzikos komponentų. Prasidedanti santūriai ir įsisiautėjanti iki roko muzikos šėlsmo, ši „Koncertinė pjesė“ neabejotinai taps „Kaskadų“ repertuaro puošmena, dar vienu lietuviškos muzikos akcentu, publikos šūksnių „bravo!“ priežastimi.  

Labai norėtųsi tikėti, kad ir vadinamoji plačioji publika dažniau apsispręs kasdienio bėgimo trasoje stabtelėti ir apsilankyti kokiame nors mažiau „išpiarintame“ kameriniame koncerte, kuriame taip pat galima atrasti ištisus nepažintus pasaulius ir unikalius juose slypinčius potyrius. Su „Kaskadų“ trio tie atradimai visuomet lydimi nuoširdžios pagarbos klausytojams.