Jaunatviškai ir brandžiai

Sekmadienio popietę (vasario 3 d.) tarp snieguotų kalvų baltuojančiuose Užutrakio dvaro rūmuose nesutilpo nei publika, nei jaunatviška aistra muzikai, nei dramatizmu kunkuliuojantys opusai. Tokį „žemės drebėjimą“ sukėlė jaunas tarptautinis fortepijoninis trio „Xylos“, kuriame muzikuoja lietuvių smuikininkė Ieva Pranskutė, kroatų violončelininkas Mislavas Brajkovićius bei japonų pianistė Mayu Kotari. Visi trys studijuoja Austrijoje, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, yra tarptautinių konkursų laureatai, savo šalių apdovanoti už pasiekimus, intensyviai koncertuojantys solo bei kameriniuose ansambliuose. Ievą Lietuvoje, žinoma, išgirstame dažniau. Dar besimokydama M.K. Čiurlionio menų mokykloje, ji griežė su Lietuvos kameriniu orkestru, vėliau koncertavo su „Kremerata Baltica“, grojo rečitalius įvairiose Europos koncertų salėse. Greta „Xylos“ trio, kamerinę muzika atlieka su „Doreen Quartet“, 2017 m. festivalyje „Sugrįžimai“ Vilniuje puikiai pasirodė su pianiste Morta Grigaliūnaite ir violončelininku Mislavu Brajkovićiumi. Su šiuo violončelininku I. Pranskutė koncertuoja jau ketvirtus metus, 2017 m. „ISA Prague-Vienna-Budapest“ festivalyje jie laimėjo specialų prizą už geriausią Zoltáno Kodály Duo, op. 7, atlikimą, ne kartą pasirodė ir Lietuvoje. O pianistė Mayu Kotari mūsų šalyje viešėjo pirmą kartą.

Trio „Xylos“, kurį konsultuoja įžymiojo „Artis“ kvarteto smuikininkas Johannesas Meisslis, „Wiener Klaviertrio“ pianistas Stefanas Mendlis, susibūrė tik prieš dvejus metus, bet pernai jau laimėjo Fidelio konkursą Vienoje, koncertavo festivaliuose „Junge Talente“, „Schubertiade“, buvo pakviesti dalyvauti įdomiuose projektuose, kuriuose įkvėpimo sėmėsi iš tokių meistrų kaip Avedisas Kouyoumdjianas, Pavelas Vernikovas, Evgenijus Sinaiskis, Vadimas Gluzmanas. Solidžią programą, kurios įspūdžiais čia ketinu pasidalyti, trio neseniai sėkmingai atliko Vienos „Gesellschaft für Musikteather“ scenoje, o Lietuvoje paskleidė ne tik Užutrakyje, bet ir Klaipėdoje bei Kaune.

Pagirtina, kad jauni atlikėjai neina lengviausiu keliu, o savo repertuare kaupia įspūdingus, išskirtinio meistriškumo reikalaujančius kūrinius. Koncerto programoje skambėjo Josepho Haydno, Claude’o Debussy ir Alexanderio von Zemlinskio opusai. Haydno trio C-dur (Hob. XV:27) dedikuotas Theresei Jansen Bertolozzi – puikiai pianistei, Muzio Clementi mokinei. Tad nenuostabu, kad fortepijono partija šiame kūrinyje itin sudėtinga ir virtuoziška. M. Kotari čia parodė nepriekaištingą techniką. Tik nežinia, ar dėl mažos erdvės akustikos savybių, ar dėl per daug naudojamo pedalo, fortepijonas kiek gožė kitus instrumentus, labiausiai subtilaus garso violončelę, tad įprastos klasikinės darnos ir grakštumo pasigedau. Užtat lygiavertis visų trijų tembrų pokalbis užburiančiai atsiskleidė atliekant Debussy ir Zemlinskį.

Debussy fortepijoninis trio G-dur retai skamba mūsų scenose. Kadaise skelbta, kad pirmieji Lietuvoje jį atliko Armonų trio tik 2008 metais. Beje, šiam nuostabiam kūriniui, matyt, nesiseka, nes buvo dingęs ir viešai atliktas tik po šimto metų (!) nuo sukūrimo, 1985-aisiais, JAV. Parašytas aštuoniolikmečio Debussy, keturių dalių opusas spinduliuoja aistra, nerimastingu polėkiu, o jaunieji „Xylos“ atlikėjai jį dar praturtino savo emocijomis ir nuoširdumu. Smuikas ir violončelė gražiu sodriu garsu tiesiog dainavo, atrodytų, meilės duetą, o sodri fortepijono partija įgavo savitų, tik Debussy būdingų atspalvių. Pagirtinas visų susiklausymas, dinamikos balansas, elegantiška frazuotė. Itin stilingai muzikantai žaidė kaitaliodami žanrinius staccato su lyrikos epizodais antroje dalyje, sklandžiai pynė melodingas balsų linijas trečioje, per visą kūrinį kaustė įtaiga augindami kulminacijas ir grimzdami į ramybe dvelkiančius atoslūgius. Aistringas finalas išsiliejo su nepaprasta jėga. Talentingi atlikėjai verti didžiausios padėkos, kad padovanojo mums tokį išskirtinį Debussy kamerinės muzikos šedevro įspūdį.

Mūsų scenose gyvai atliekamą Vienoje gimusį XX a. pradžios kompozitorių Zemlinskį taip pat retai išgirsi, jį „atveža“ iš esmės užsienio atlikėjai. Įsimintinas atvejis, kaip su šio autoriaus kvartetine muzika 2011 m. Nacionalinėje filharmonijoje mus supažindino „Artis“ kvartetas su tuo pačiu „Xylos“ pedagogu J. Meissliu. Neoromantiko Zemlinskio fortepijoninis Trio d-moll, op. 3, – grandiozinis trijų dalių kūrinys, kuriam įtaką padarė Robertas Schumannas, Johannesas Brahmsas (jam dar spėta kūrinį parodyti), Gustavas Mahleris. Iš pradžių trio buvo parašytas klarnetui, violončelei ir fortepijonui, bet Simrocko leidykla patarė klarnetą pakeisti smuiku (egzistuoja abi versijos). Skambant šiam vėlyvojo romantizmo opusui, matyt, dėl kai kurių stilistinių panašumų, prisiminiau lietuvišką pavyzdį – puikų Stasio Vainiūno fortepijoninį trio, kuris man atrodo netgi modernesnis. Tačiau ieškoti naujovių čia niekas nė nebuvo nusiteikęs (nors, paradoksas, romantiškasis Zemlinskis buvo dodekafonijos pradininko Arnoldo Schönbergo ir kitų Naujosios Vienos mokyklos modernistų mokytojas) – „Xylos“ trio visus klausytojus kaipmat paskandino kunkuliuojančioje, sraunioje tėkmėje, visiškai įtraukė į muzikinę melodramą su aistringais konfliktais, susitaikymais ir švelniais prisilietimais. Vienodai reikšmingas ir sudėtingas savo partijas kiekvienas atlikėjas raiškiai įprasmino ne tik įsijausdamas į dramaturgiją, bet ir puikiai suvokdamas stilistiką, sakyčiau, ir platesnį kultūrinį kontekstą.

Jau dabar džiuginantys profesionalumu, ir toliau augti bei tobulėti pasiryžę trio nariai I. Pranskutė, M. Brajkovićius ir M. Kotari neabejotinai sparčiu žingsniu žengia link Europos atlikėjų elito. Ar toliau jie skleisis kaip ansamblis, ar kiekvienas individualiai – parodys laikas. Tikiu, kad jų laukia didelės Europos ir pasaulio scenos. Nors norėtųsi, kad nuoširdžiai prie savo tėvynės prisirišusi I. Pranskutė, atvykusi į Lietuvą su kolegomis ar kaip solistė, padovanotų ir tokių jaukių, naminių muzikavimo vakarų kaip šįkart.