7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Besikeičiantis laikas

Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir chorų koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Muzika
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.

Neįmanoma nupasakoti keisto jausmo, apėmusio Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 3 d. besiklausant koncerto. Buvo apnikęs kone egzistencinis istorijos ir dabarties vienalaikiškumo pojūtis. Jį sukėlė koncerto programa, į kurią vien pažvelgus apima noras pasklandyti ne vien muzikoje, bet ir jos konotacijose. Atgaivinta dalis romantiškosios Juozo Žilevičius Simfonijos f-moll – pirmosios lietuviškos simfonijos! – mus nukelia į 1919-uosius ir vėl primena pernai permąstytą Valstybės atkūrimo 100-metį, o Broniaus Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) leidžia dar daugiau pafantazuoti apie keistas laiko transformacijas.

 

Pirmas dvi kūrinio dalis (tekstai iš Bychovco kronikos ir Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“) Kutavičius sukūrė dar 1973-iaisiais, Vilniaus miesto 650 metų jubiliejui. Jose įprasminamas Gedimino sapnas ir Vilniaus miesto pradžia (I d. Introductio. Somnium Gedimini, anno 1323), šlovinamas Vilniaus universiteto įkūrimas (II d. Passacaglia. Vivat Academia, anno 1579). Po 25 metų, šiek tiek pakoregavęs pirmąsias, kūrinį kompozitorius papildė dar dviem dalimis pagal Sigito Gedos tekstus. Jose perteikiamas tragiškas 1831-ųjų sukilimas ir universiteto uždarymas jį numalšinus (III d. Trenus Aeternus, anno 1832) bei naujausių laikų įvykis – Katedros atšventinimas ir sugrąžinimas tikintiesiems (IV d. Dedicatio Ecclesiae Cathedrali, anno 1988).

 

Visi šie istoriniai vaizdiniai suskambo 7–8-ojo dešimtmečio moderniojo Kutavičiaus kalba, jo savitu ir talpiu minimalizmu, muzikinės medžiagos sluoksnių kinetika, poliritmija. O kartu čia pulsavo archajiškos sutartinės ląstelės, šviesą skleidė sakralus choralas... „Istoriškai filosofinės muzikos pavyzdys“, – apie Kutavičių yra sakęs lenkų muzikologas Andrzejus Chłopeckis. Turėjome progą vėl prisiminti Kutavičiaus muzikos unikalumą, kai tautos istorija čia ne maironiškai šlovinama, o įsismelkia į kiekvieno sąmonę, esybę, leidžiant asmeniškai ją išgyventi ir apmąstyti.

 

Keturių dalių simfonija-oratorija chorui ir orkestrui „Epitafija praeinančiam laikui“, parašyta 1998 m., netapo vienadieniu įvykiu ir, nepaisant didelių pajėgų reikalaujančio atlikimo, gyvena sėkmingą sceninį gyvenimą ne tik Lietuvoje. Kūrinio premjera skambėjo Odensėje, Danijoje, atlikta vietinių muzikų, o jai dirigavęs vengrų maestro (autorius pavardės neprisiminė) pasakė, kad per šį kūrinį jis pažino visą Lietuvos istoriją. Vėliau simfonija-oratorija skambėjo „Varšuvos rudens“ festivalyje (beje, kaip sakė kompozitorius, su keistais techniniais trukdžiais dėl organizatorių kaltės), o 2016 m. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su Kauno valstybiniu choru, diriguojami Modesto Pitrėno, opusą, kaip lietuviškos muzikinės kultūros simbolį, itin sėkmingai pristatė prestižinio festivalio „Prahos pavasaris“ publikai. LNSO ir Kauno choras, diriguojami Roberto Šerveniko, kūrinį įrašė į kompaktinę plokštelę (2001 m. išleido garsi suomių įrašų kompanija „Ondine“). Abu dirigentai – M. Pitrėnas ir R. Šervenikas – „Epitafiją ...“ yra interpretavę ne sykį, ji skambėjo didžiausiuose Lietuvos miestuose, Nacionalinės filharmonijos scenoje.
 
Šį kartą opusas (iš vakaro atliktas Kauno valstybinėje filharmonijoje) suskambo su dedikacija Vilniaus universiteto 440-osioms metinėms. Prie ištikimųjų atlikėjų – Nacionalinio simfoninio orkestro ir Kauno choro – prisijungė choras „Vilnius“. Dirigavo R. Šervenikas.

 

Pirmosios lietuviškos simfonijos istorija kur kas liūdnesnė – vėtyta abiejų pasaulinių karų verpetuose. Vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius Juozas Žilevičius (1891–1985) simfoniją sukūrė 1919 m., baigdamas Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau kelis kartus ji skambėjo Kaune, jo paties organizuotuose koncertuose. 1929 m. Žilevičius išvyko į JAV, ketindamas sugrįžti, todėl kai kuriuos savo daiktus ir rankraščius paliko Lietuvoje. Deja, kilus Antrajam pasauliniam karui, Šiauliuose simfonijos partitūra sudegė... Muzikologei Danutei Petrauskaitei atsitiktinai pavyko rasti juodraštinį šios simfonijos pirmos dalies partitūros variantą Čikagos J. Žilevičiaus–J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyve.

 

Didžiulės padėkos nusipelno kompozitorius Arvydas Malcys, kurio kūrybinėmis pastangomis mes turime dar vieną šiandien skambančią istorinę-kultūrinę atodangą. 2017 m., prikeldamas atrastą kūrinio fragmentą naujam gyvenimui, Malcys nustatė optimalius epizodų tempus, sutvarkė metriką ir taktus, štrichus, akcentus, dinamiką. Muzika, atrodo, pražydo, atsiskleidė visu savo romantišku puošnumu, melodingumu. Itin gerai pažįstantis orkestrą, Malcys faktūrą nuspalvino skoningais, sodriais tembrais, dramaturgiją paryškino nuosekliai auginamomis dinaminėmis bangomis ir atoslūgiais. Neabejoju, kad jau ne pirmą kartą simfoniją (gal reikėtų sakyti simfonijos fragmentą) gražiai atliekančio Nacionalinio simfoninio orkestro repertuare šis simpatiškai kuklus, bet istoriškai svarbus opusas gyvuos nuolat.

 

Būtina atkreipti dėmesį, kad kūrinių skambėjimas bažnyčiose, kaip ir šįkart Šv. Jonų, patenka į specifinę akustinę erdvę ir atitinkamas sąlygas. Tai suprasdamas, dirigentas abiejuose kūriniuose stengėsi kuo labiau prisitaikyti, kai kur šiek tiek sulėtinti tempą, išgryninti štrichus, prisiderinti prie skambesio sklaidos greičio. Žinoma, labiausiai akustiškai komplikuotas orkestrinis ir chorinis Kutavičiaus opusas. Išties, buvo sunku suprasti žodžius, niveliavosi kai kurie svarbūs ritminiai akcentai, negalėjome išgirsti visų faktūros įvairovėje užkoduotų simbolių, kontrastų, aštresnių štrichų. Tačiau šie akustiniai trukdžiai nepakenkė bendram, didingam ir prasmingam kūrinio atgimimui. Sudėtingus chorinius, orkestrinius ir kitus mikrosluoksnius į stabilią visumą sugebėjo sutelkti dirigentas R. Šervenikas – visuomet patikimas lietuviškos muzikos atlikimo kokybės garantas.

 

Ši programa simbolizuoja mūsų tautos kultūrinių vertybių svarbą, apie kurią, deja, vis mažiau galvoja tie, nuo kurių priklauso materialūs sprendimai tas vertybes išsaugoti ar skatinti naujos kūrybos klestėjimą. Tikėkimės, kad toks nepalankus menui laikas vėlgi yra praeinantis...

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius ir Arvydas Malcys. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius ir Arvydas Malcys. D. Matvejevo nuotr.