Autorius: Rosana Lukauskaitė
Rosana Lukauskaitė
Kažkur tarp verbų ir Las Vegaso
Paroda „Laikrodininkas“ Juodkrantės Pamario galerijoje
Žodžių junginys „liaudies menininkas“ profesionalųjį meną išpažįstantiems žmonėms gali nuskambėti kaip keiksmažodis. Nors kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako niekur kitur nematąs „tiek daug elegancijos, proporcijos jausmo ir gero skonio kiek liaudies mene, dailėje, poezijoje, muzikoje“. Pasak jo, valstiečiai nesąmoningai iš gamtos sėmėsi skonio, elegancijos, santarvės ir grožio. Būtent gamta mokiusi juos proporcijų, pagarbos kitokiems, harmonijos jausmo, ciklinio laiko suvokimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje nuo liepos 11 d. veikianti paroda „Laikrodininkas“ kvietė naujai pažiūrėti į muziejaus liaudies meno rinkinį, kuruojančių menininkų Žilvino Landzbergo ir Marijos Repšytės pateiktą šiuolaikinio meno kūrinių kontekste.
Rosana Lukauskaitė
Persmelkiantys
Paroda „Vakarų vėjai ’20: (Ne)priklausomi“ KKKC Parodų rūmuose
„Aš niekad nebuvau priklausomas. Nei viduje, nei išorėje“, – yra sakęs menininkas Linas Katinas. Kūrėjams visais laikais buvo aktualu siekti vidinės laisvės jausmo ir dirbti pagal savo kūrybinius principus. Tačiau kodėl viena iš individualiausių, originaliausių žmonių grupių iki šių dienų vis dar renkasi priklausyti įvairioms kūrėjų sąjungoms, grupuotėms ir judėjimams? Ar šiais laikais, kai jau manomės esantys patys laisviausi ir nesuvaržyti, dar reikėtų kalbėti apie priklausymą kam nors, kad ir kas tai būtų: organizacija, socialinis sluoksnis, profesionalų sambūris ar net etninė grupė?
Rosana Lukauskaitė
Laukimas gali būti ir toks
Paroda „Nuojauta“ Klaipėdoje
Liepos 3-iąją kavinėje „10 Tiltų“ (Turgaus g. 19, Klaipėda) atidaryta Neringos Poškutės-Jukumienės kuruojama paroda „Nuojauta“, kurioje dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai Agnė Matulionytė, Alfonsas Lekavičius, Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė ir pati Poškutė-Jukumienė. Nors tai toli gražu ne pirmoji kavinėje „10 Tiltų“ rengiama paroda, toks atidarymas – su gyva „Diskonektai“ muzika ir parodos kūrinių pristatymu – neeilinis. Kartu su menininkais praleistas parodos atidarymo vakaras susirinkusiems leido aptarti visus eksponuojamus kūrinius siejančios geros arba blogos ateities nuojautos temą: tai gali būti ir nekaltas kasdienio kvapnaus kavos puodelio lūkuriavimas eilėje, ir kiek nerimastingesnis ateities permainų nujautimas.
Rosana Lukauskaitė
„Zoom“ konferencija su Bachu
Irmos Leščinskaitės paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ Klaipėdoje
Paklaustas apie muzikos kūrimą, žymus postpanko bardas Nickas Cave’as atsakė: „Tu nesi „didysis savo dainų kūrėjas“ – esi tiesiog nuolankus jų tarnas, ir dainos ateis pas tave tik kai būsi tinkamai pasiruošęs jas priimti. Jos nėra įkalintos tavyje – veikiau, jos kažkur už tavęs ir negali patekti į vidų. Mano patirtis rodo, kad dainas patraukia atviras, žaismingas ir motyvuotas protas.“
Rosana Lukauskaitė
Šventadienis veidrody
Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ Klaipėdos kultūros fabrike
Pasak prancūzų sociologo ir antropologo Émile’io Durkheimo, sapnai žmonijos aušros laikotarpiu buvo vienas iš dvasinio gyvenimo pradžios veiksnių. Kūno naktinės vizijos atrodė kaip tikros sielos kelionės ir leido svarstyti, kad gal ir mirus egzistuojąs kitas pasaulis.
Rosana Lukauskaitė
Neskubantys žingsniai
Juditos Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į San Fransiską“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose
Filosofė Jurga Jonutytė straipsnyje „Skaitymo fenomenologija, arba kaip Džefersonas tapo Telšiais, o Telšiai – Džefersonu“ prisimena paauglystės nusistebėjimą, kad visų mėgstamo rašytojo Williamo Faulknerio romanų veiksmas vyksta Telšiuose – miestelyje, pro kurį tuo laiku, kai skaitė šias knygas, jai tekdavo dažnai pravažiuoti ar valandų valandas jame laukti autobuso, tačiau užaugus ir vėl atsivertus anuomet skaitytas knygas paaiškėjo, kad ten aprašytos erdvės visiškai nepriminė jokio Šiaurės Lietuvos miesto. Šių dviejų miestų persipynimas, pasirodo, buvo vaizduotės ir atminties susiliejimas. Autorė tekstą baigė apibendrindama, kad egzistuoja tik „tikri miestai, o fiktyvūs miestai būna įsiskverbę į juos ir su jais susimaišę – dykai gavę šaligatvius, dulkes, kates ir kitas nematomas smulkmenas“.
Šį fenomeną prisiminiau apžiūrinėdama Juditos Liaudanskaitės fotografijų parodą „Žvilgsnis į San Fransiską“, nuo gegužės 15 d. eksponuojamą KKKC parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).
Rosana Lukauskaitė
Savi
Klaipėdos atvejis
Lietuvos dailininkų sąjungos skyrius (Klaipėdos galerija) gegužės mėnesį socialinių tinklų platformose pristato virtualią savo narių parodą „(SAVI)izoliacija“. Karantino metu įprastą rutiną pakeitė socialinis atsitolinimas, izoliacija, įvairūs ribojimai, iki nulio susitraukęs viešasis gyvenimas ir nerimas dėl ateities. Mokslininkai teigia, kad net ir geriausiu atveju persirgti teks didžiajai daliai visuomenės, o perkamiausių knygų sąrašuose dabar karaliauja A. Camus romanas „Maras“... Gyvenimas vis dėlto eina į priekį, o menininkai nesiliauja kūrę. Įkvėpti nuo jūros atneštos pavasario gaivos, Klaipėdoje gyvenantys ir dirbantys kūrėjai (Dalia Čistovaitė, Toma Šlimaitė, Gražina Eimanavičiūtė, Daiva Ložytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Saulė Želnytė ir Algirdas Bosas) nusprendė praverti savo izoliacijos duris ir bent virtualiai pasidalinti keistojo laiko kūriniais.
Rosana Lukauskaitė
Susapnuotoji Europa
Meilės Sposmanytės virtuali paroda „Europos peizažai“
Svarstydami, kas bus po mūsų, dažniausiai prieiname prie išvados, kad greičiausiai kažkas panašaus į tai, kas buvo ir prieš mus – vien iš senųjų civilizacijų likučių matome, kaip puikiai gamta atsiima savo teritoriją. Įprastą kasdienybę kardinaliai pakeitęs karantinas šį egzistencinį nerimą tik paaštrino, tačiau net įsigaliojus griežtiems viešojo gyvenimo apribojimams ir socialinio atsitolinimo būtinybei vyksta alternatyvi parodinė veikla – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka kviečia į virtualią Meilės Sposmanytės parodą „Europos peizažai“.
Rosana Lukauskaitė
Quo vadis, Z karta?
Grupinė debiutuojančių menininkių paroda „Ar ji ateina?“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.
Rosana Lukauskaitė
Atominis reivas
Šeiko šokio teatro spektaklis „Ordredesordreordredesordre“
Briuselyje gyvenančios Y kartos šiuolaikinio šokio choreografės Vilmos Pitrinaitės spektaklio „Ordredesordreordredesordre“ choreografijos šerdis sudaryta iš mokslinių tyrimų, (ne)tvarkos bei gyvai atliekamos grupės „Joy Division“ muzikos. Kūrinį sausio 24 d. „Kultūros fabrike“ išvydo uostamiesčio žiūrovai, o sausio 29 d. „Menų spaustuvėje“ – vilniečiai. Jau spektaklio pavadinime susipina tvarkos (pranc. ordre) ir sutrikimo (pranc. désordre) vektoriai.
