7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kartais, bet nebūtinai

„Būkime herojais“ KKKC Parodų rūmuose

Rosana Lukauskaitė
Nr. 31 (1352), 2020-09-18
Dailė
Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.
Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.

Tarptautinėje parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, bandoma iškristalizuoti šio laikotarpio KKKC kurtų projektų ir parodų patirčių esmę, aprėpti centro vystymąsi, lūžinius momentus, kai vyko transformacija, augimas, judėjimas nauja kryptimi (gal spirale), noras užčiuopti ateities perspektyvas ir pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio.

 

Parodos pavadinimą įkvėpusi Davido Bowie daina „Heroes“ yra apie neįmanomą meilę, tačiau atlikėjas dainuoja, kad mylimieji vienai dienai galėtų įveikti visas kliūtis, neleidžiančias jiems būti kartu, – nors tai truktų tik akimirką, jie būtų savo mito protagonistais. Ką kiekvieną dieną turime įveikti mes patys? Klimato kaitą, socialinę nelygybę, istorinę neteisybę, politinius neramumus, egzistencinį nerimą? Ribas, kurias, patys nusipiešę, kartais pamirštame galintys lengvai peržengti. Tai, kas turėjo būti žaidimas, tampa įstatymu, būdu susipykti su savimi ir aplinka.

 

Vestibiulyje lankytojus pasitinkantis menininko iš Vokietijos Christiano Helwingo kūrinys „Dots and Stripes. Don’t follow Me“ („Taškai ir juostos. Nesek paskui mane“) sužaidžia su ant KKKC Parodų rūmų fasado esančiais dryžiais, kurie buvo sukurti vykstant gatvės meno festivaliui ir įrodo, kad pastato architektūra diktuoja meninius pasirinkimus. Išorė, perkelta į vidų ir atvirkščiai, tampa svarbiu šios parodos motyvu, o kad įeitum į vidų, turi pereiti ribą – parodos lankytojų judesiai salių viduje yra fiksuojami sekimo sistemų, suskaičiuojančių tam tikrų zonų kirtimą ir parodančių bendrą tokio veiksmo skaičių ekranuose. Žiūrovų aktyvumas erdvėje prie meno kūrinių sukuria naujus grafinius vaizdus ir figūras.

 

Meno grupės „Neznyje baby“ iš Kaliningrado srities videodarbas „Ar jaučiate dvelksmą?“ tyrinėja stereotipinius vyrų ir moterų įvaizdžius. Apsirengusios sovietmečio drabužiais merginos pozuoja virš metro grotelių kaip legendinė Marilyn Monroe komedijoje „Septynerių metų krizė“ (1955). Šis performansas nufilmuotas šalia sienos kirtimo taško „Checkpoint Charlie“, kuris Šaltojo karo laikotarpiu skyrė Vakarų Berlyną nuo Rytų. Dabar tai – tik butaforinis turistų traukos centras, suteikiantis galimybę papozuoti nuotraukoms su amerikiečių kareiviais, kurie čia išstatyti jau tik kaip tradicinio vyriškumo modeliai.

 

Parodoje eksponuojami Gintaro Palemono Janonio paveikslai mus pasiekia iš 2012 m. projekto „Palemonas remix“, kai autoriui kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pasiūlė sukurti naujas savo kūrinių versijas, panaudojant modernaus europinio jaunimo ikonografiją, – taip vidurinės kartos, tradicinės lietuviškos ekspresyvios tapybos kūrėjo darbuose atsirado „Apple“ darbalaukio fotomontažai. Taip tarsi buvo įgyvendintas „euroremontas“, kurį išgyveno ir KKKC rūmų erdvės. O tam, kas dingo po renovacijos, skirta estų menininko Andruso Joonaso instaliacija „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“. Čia surinkti autentiški tarybiniai interjerai atrodo tarsi tapyba, į kurią galima įeiti. Kyla klausimas, ar pakeitę išorę pakeičiame ir vidų, o gal po nauju dažų sluoksniu tik dar labiau užmarinuojame savo praeitį, kurios dažnai nepelnytai gėdijamės.

 

Fenomeną, kai meno kūrinio kaina tampa svarbesnė už kūrinio turinį, pašiepia šiuo metu Švedijoje gyvenantis Vygandas Šimbelis (dar kitaip žinomas kaip Das Vegas). Jo instaliacijoje „Meno vertė: aukcionas“ su sertifikatais parduodami ne meno kūriniai, o skaičių sekos – suskaitmeninti duomenys, kuriais gali būti užkoduoti paveikslai ir fotografijos. Visatos evoliucijos ratas apsisuka ir vėl prasideda nuo nulio – viskas, ką girdime ir matome kompiuteriuose, užrašyta tik 0 ir 1 skaitmenų seka. Net patys save pamėgome išskaidyti procentinėmis dalimis, o Žygimanto Augustino interaktyvus darbas „Bandymas tapti karališku“ leidžia mums prabangą išsitirti savo išorinį panašumą į Žygimantą Augustą bei Barborą Radvilaitę. Tiesa, pastarųjų portretai nutapyti pasitelkiant autoportretinę tapybą ir kraniometrinius duomenis, tad galiausiai pasitikrinsime tik savo panašumą į autorių – kas irgi yra neblogai.

 

Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“ – tai ironiškas geležinkelio stoties laukiamosios salės ir pirties hibridas, kurio sienos iškabintos SSRS laikų milicijos atmintinės piešiniais, šiais laikais grįžtančiais kaip internetinis memas, kviečiantis palyginti savo veido bruožus su stereotipiškai pavaizduotų Sovietų Sąjungos etninių mažumų atstovų fizionomijomis. Identiteto temą nagrinėja ir latvės Li Bond (Liena Bondare) instaliacija „Seasons“ („Metų laikai“), kurioje menininkė, savo asmeniniame gyvenime susidūrusi su neužsičiaupiančiu islamofobu kaimynu, šią patirtį transformavo į tragikomiškus videodarbus, kuriuose įvairias veiklas atlieka persirengusi musulmoniška parandža iš lietuviško lino. Ar latvis arba lietuvis yra mažiau baltiškas, jei išpažįsta islamą? O gal tai – ateities, kai dar labiau reikės saugotis užkrečiamųjų ligų ir užterštumo, nacionalinis kostiumas, neturintis nieko bendro su politika ar religija? Identiteto paieškos nuskamba ir Remigijaus Treigio veidrodinėse asmenukėse, kur autoportretas – tik interjero dalis, o aplinkos objektai ir yra tikrasis fotografo atspindys.

 

Pasak organizatorių, tai nėra retrospektyvinė paroda, o veikiau praeities, jos atminties ir dabarties žyma. Kai kurie darbai, pavyzdžiui, Patricijos Gilytės, yra orientuoti būtent į ateitį, jie kviečia laukti menininkės atvykimo ir susitikimo. Parodos kuratoriui Vilniui Putramui pavyko sujungti praeitį su ateitimi, strategiškai išdėstyti užsienio ir Lietuvos menininkų kūrinius, išryškinant juos jungiančią herojinę liniją – kliūčių įveikimą ir tam tikrų tikslų pasiekimą. Mitologinio herojaus užduotis būna surasti lobį, žiedą, auksinį kiaušinį, gyvenimo eliksyrą ir t.t. Tai tarsi tikrojo savęs ir unikalaus kiekvieno individo potencialo metaforos. Didvyriška menininko užduotis yra įvaldyti pasąmonės klodus ir išlaisvinti kūrybinę energiją, į dienos šviesą išvelkant kolektyvinių kompleksų ir sustabarėjusių normų drakono gaišeną.

 

Herojiško būvio šešėlyje glaudžiamės mes visi – šiek tiek susigūžę, išsigandę pokyčių, ieškantys drąsos ir prasmės. Manomės esantys niekuo neišskirtiniai, bet taip pat kaip ir paprastas lauko akmuo, kurio ypatingumą suprasime tik pamatę jį eksponuojamą meno institucijoje, savo unikalumo atradimas – tik laiko klausimas. Gal herojus turi atvirsti į pabaisą / gyvūną kaip Jurgio Mačiūno įkvėptame performanse „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis)? O gal užkopęs į Olimpą didvyris ras tik biotualetą kaip Jörgo Paulo Jankos laimės žiburio ieškojimo parodijoje? Greičiausiai pagrindinė herojiškumo pamoka yra nebijoti klysti, apsirikti, grįžti atgal namo tuščiomis rankomis ar apsijuokti visų akivaizdoje. Ši menininkams būdinga kūrybinė narsa ir leidžia būti savimi ir dar kažkuo papildomai. Kartais, bet nebūtinai, ir herojais.

 

Paroda veikia iki lapkričio 8 d.

Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.
Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis). D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis). D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis).D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis).D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
Remigijaus Treigio Autoportretas. D. Bielkausko nuotr.
Remigijaus Treigio Autoportretas. D. Bielkausko nuotr.