Uždelsto veikimo formos

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyksta Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ paroda „Formatas“. Jos kuratoriai – Neringa Poškutė-Jukumienė, Vladas Balsys ir Danguolė Ruškienė.

Turbūt būtų sunku įsivaizduoti kitą jungtinę Lietuvos erdvinių menų kūrėjų parodą, kurioje vienas šalia kito būtų eksponuojami Daniaus Drulio ir Aglaja Ray darbai – skirtingų kartų, patirčių ir estetinių krypčių menininkų kūriniai čia susikalba dėl pasirinktų medžiagų. Formatas juos įrėmina. Įrėmina ir beveik septyni kiekvienam menininkui čia skirti kvadratiniai metrai. Aštuoniolika kūrėjų šioje parodoje savo kvadratuose žaidžia klases, namus, pasistato savo kvartalus ar net barikadas (Airido Skublicko „Barikados“).

Nuo Marcelio Duchamp’o „Fontano“ (1917) iki Tracey Emin „Mano lovos“ (1998) ready-made nuėjo ilgą kelią meno istorijoje. Tikėtina, kad vieną dieną šiuolaikinio meno galerijoje išvysime visą autentišką sodybą, eksponuojamą kaip ready-made objektas, o kol kas menininkė Karina Kazlauskaitė šioje parodoje pristato masyvų kūrinį „Ėdžios“. Etnografiškai jaukus ir stebėtinai estetiškai gaivus senoviškas tvartas, eksponuojamas modernaus meno centre, tarsi įrodo, kad jau išsiritome iš griežtai vien agrarinės kultūros kiauto – kadaise įprasti daiktai pradeda atrodyti egzotiškai ir kelia miglotus sentimentus, o ne atstumia kaip ką tik patirtos vargo buities elementai. Forma talpina ir atmintį, ir užmarštį.

Neringos Poškutės-Jukumienės kūrinys „Artist Is A Tool“ – tai vienas rombo formos veidrodėlis ir du QR kodai, nuvedantys į du skirtingus vaizdo įrašus. Menininkė nagrinėja, kaip pilietiškos kūrėjų iniciatyvos sutinkamos visuomenėje, ir kaip pavyzdį pateikia savo atvejį, kai metų pradžioje nusprendė viešai padaryti apklausą dėl vadinamojo gėlių laivelio pašalinimo iš Klaipėdos Atgimimo aikštės. Bandymą kvestionuoti savivaldybės biudžeto remiamą beskonybę miesto centre kai kurie internetiniai anonimai sutiko dailininkės asmenį menkinančiais komentarais. Menininko gebėjimas atskleisti vizualines šiukšles viešosiose erdvėse – tuos sustabarėjusios formos išvešėjimo reiškinius – gali būti priimtas ir kaip elito bandymas paneigti populiarųjį daugumos estetikos pajautimą. Tai tarsi iliustruoja, kaip visi bijo „Vilniaus vamzdžio“, bet ir slapčia drebėdami apie jį svajoja.

„Artist Is A Tool“ praplečia meno objekto suvokimo ribas, nes negali egzistuoti be parodos lankytojo sąmoningo noro būti atskleistam. Ir nors nenuskaityti kodai gali žavėti kaip grafikos kūriniai, meno evoliucijos logika sufleruoja, kad menas vis labiau tolsta nuo objektyviai apčiuopiamos formos, kol galės visiškai be jos apsieiti: kuo toliau, tuo fantastiškesnė jo autonomija – kas žino, gal jis išties virsta grynąja savo forma. Tai formos demaskavimas pasitelkiant ją pačią. Čia vyksta užmaršties, išnaikinimo, likvidavimo procesas, įrodantis, kad galbūt faktas gali egzistuoti ir be formos.

Ne visi nusivilia formos galimybėmis – priešingai, net seka senųjų meistrų pėdomis, norėdami pasisemti įkvėpimo tobuliausių pavidalų paieškoms. Algirdas Kuzma savo skulptūriniame objekte „Karara – Lietuva“ bando per marmuro legendą užčiuopti ryšį su tradicija. Visais įmanomais būdais išeksploatuota medžiaga meta sudėtingą iššūkį sukurti kažką nauja, nematyta. Kultūrinės atminties voratinklyje išlikę atsiminimai apie didžiuosius renesanso meistrus yra tai, ką visuomenė kaskart išsirenka iš savo praeities, atnaujindama dalį meno tradicijų, tačiau šiuolaikiniai menininkai turi susitaikyti, kad kuria šiuolaikybei, taigi ir laikinybei.

Nebijoti tiesioginių referencijų į praeities menininkų kūrinius skatina Albinas Jukumas savo skulptūriniu objektu „Corvus corone“, kuris optinio meno kūrėjo Kazio Varnelio paveikslo motyvui suteikia vieną papildomą dimensiją. Ar trimatis kūrinys turėtų būti artimesnis tikrovei nei dvimatis? Jo poveikis yra paradoksaliai priešingas: jis leidžia mums pajusti, kad egzistuojantis papildomas matmuo buvo visada šalia ir nujaučiamas, visai nepaslėptas ir prieinamas. Kūrinio formatas testuojamas savo antrininko panašumu ir gebėjimu būti visiška priešingybe.

Donatas Repeika videodarbe „Futliarai“, tarsi duodamas nuorodą į Christo kūrinius, supakuoja visus KKKC Parodų rūmus į medinę siuntų dėžę. Žinoma, šis meninis veiksmas pirmiausia pašiepia pačios įstaigos iliuzinį svarbumą, o retoriškai pasisavinus visuomeninį pastatą ir atėmus iš jo funkciją miestas apsaugomas ir nuo blogų, ir nuo gerų parodų. Mums tik atrodo, kad geri kūriniai yra pasisekusios parodos garantas, tačiau minias, be abejo, pirmiausia sutraukia socialinių santykių sistemos.

Pasirodo, naujos meno formos neprivalo būti nei pažangios, nei reakcingos, bet vis tiek gali daryti didelį įspūdį ir turi galimybę keisti žiūrovo perspektyvą ar motyvuoti kūrybiniam veiksmui. Skatinami peržengti kūrinius skiriančias linijas, žiūrovai praplečia ir savo suvokimo ribas, peržengia komforto zoną, patiria kūrinio magnetinio lauko galią. Iš pažiūros gali atrodyti, kad menininkas valdo formas, tačiau būtent jos persmelkia menininką iki pat gelmių, nesąmoningos reversijos būdu užtikrindamos pagrindinį minties siekį būti įkūnytai materialiame pavidale. Turime paskelbti metafizinio ir fizinio pradų paliaubas, kad į mūsų gretas įsiterpusios uždelsto veikimo formos nesidetonuotų mums kirtus jų teritorijos ribas.

Paroda veikia iki rugpjūčio 22 d.