Istorijos nėra (ir niekada nebuvo)

Atsiminimai yra klampi fantazmų žemė, kurioje pasiklydusius turėtų gelbėti atminties vaizdiniai, tačiau jie gali ir dar labiau paklaidinti. Šį paradoksą tyrinėja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo balandžio 2 d. eksponuojama Viktoro Paukštelio personalinė paroda „Gambitas“, kuratorė Raminta Jurėnaitė. Parodoje per tapybą apmąstoma asmeninė ir istorinė patirtis, išrandamos jų naujos sampynos.

Be meno ir atminties sąveikų apmąstymų, Paukštelio paroda dar nagrinėja ir kaip visa tai veikia laiko tėkmė. Darbai tarsi klausia, ar atpažintume Édouardo Manet fleitininką be fleitos, o gal atmintis pasitelks fantaziją ir užbaigs trūkstamas paveikslo dalis. Ar į kompoziciją įsiveržiantis René Magritte’o stiliaus vaisius įrodo, kad prasmė gali būti iškeista į simbolį ir t.t. Dailininko drobėse (meno) istorijos pėdsakai interpretuojami savaip, o vizualiniai trukdžiai (savotiška duoklė gličinio meno estetikai) atpažinimo procesui suteikia papildomą sluoksnį. Tiesa, meno ikonografijos neišmanančiai publikai tokiu atveju nepadės net dirbtinio intelekto įrankiai, kurie paprastai gali nuskenuoti ir atpažinti bet kokį daiktą ar atvaizdą, nes ikoniniai veikėjai abstrahuojami arba pateikiami visai kitame kontekste.

Paveikslai, fotografijos ir kinas užmiršti linkusiai sąmonei tarsi turi padėti prisiminti, tarnauja kaip surogatinės atminties formos, tačiau iš Paulio Gauguino, Carlo Dolci, Jeano-Baptiste-Siméono Chardino ir kitų dailininkų motyvų Paukštelio produkuojama vaizdinija vienu metu ir žadina kultūrinę atmintį, ir kuria užmarštį. Tokiu būdu riba tarp praeities ir dabarties bent laikinai tarsi panaikinama, o momentinėje belaikybėje imama tikėti, kad visa praeitis gali būti tik fantazijos vaisius, tapatybės – tik laikinas kiautas.

Atrodytų, kad išpainioti tokį klaidinimą galėtų padėti technologijos, tačiau ir jos turi prieštaringų funkcijų. Pernai internete išpopuliarėjo dirbtinio intelekto programėlė, animuojanti senas nuotraukas ir prakalbinanti paveikslus – net žymiausi muziejai savo socialinių tinklų paskyrose dalinosi, kaip jų eksponuojamų klasikinių paveikslų herojai žiopčioja madingas dainas ir juokelius. Tokie deepfake (liet. „gilieji padirbiniai“) nepažeidžia realybės principo, nes akivaizdžiai matome, kad tai klastotės, o kad Henriko VIII portretas, dainuojantis Beyonce dainas, mus prajuokintų, iš pradžių turime atpažinti, kas jis toks. Dalykai, kuriuos turėtume žinoti iš bendro išsilavinimo, tikrovėje nebegalioja, praradus atmintį tikėtina yra viskas, o vaizdavimas kartais gali reikšti kaip tik ir vaizduojamojo nebuvimą.

Caravaggio „Judita nupjauna Holoferno galvą“ Paukštelio drobėje ironiškai tampa „Jauna mergina su vaisiais“ – taip tarsi patikrinamas žiūrovo akylumas ir vaizdo diktatas prasmei. Renesanso tapytojo įvaldyta tamsa, turėjusi izoliuoti vaizduojamas figūras ir išryškinti draminę įtampą, šiuolaikiniame paveiksle prabyla apie alternatyvą atminčiai ir fantazijai – paslaptį. Iš klasikų šedevrų pasiskolinti kompoziciniai motyvai gali tapti belaikių estetinių objektų elementais, nors ir keista, įrodančiais, kad kiekviena era turi savo matymo būdą.

Permąstyti, kas stovi už vaizdo, atgaminti redukuotus žymių paveikslų elementus, suabejoti atmintimi verčia ne vienas Paukštelio parodos kūrinys. Tapybos poveikis atminčiai ir vaizduotei šioje ekspozicijoje pasireiškia vaizdų gausa, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Prisiminimams ryškėjant kolektyvinė ir individuali atmintis pamažu susilieja – „Jauno vyro portrete“ žiūrovas gali įžvelgti ir menininko autoportretą, ir savo giminaičių fotografijas ar net pastarųjų metų politinius veikėjus. Kuo labiau subendrinamas vaizdas, tuo lengviau sužadinami asmeniniai prisiminimai.

Tyrinėjant laiko ir vaizdinio problematiką, negalima nepaminėti kino medijos, kuri kartais atlieka atminties protezo vaidmenį. Paveiksle „Sentimentali istorija“ užfiksuotas kino istorijoje įsirašęs kadras – ant vyro pirštų ištatuiruoti žodžiai „meilė“ ir „neapykanta“ iš filmo „Medžiotojo naktis“ (1955). Nesiveliant į makabrišką siužetą kyla klausimas, kodėl atkartojamas vaizdas išlaiko nespalvoto kino koloritą. Atrodo, kad įsivaizduoti praeitį nespalvotai mus išmokė būtent kinas, įsitvirtinęs ne tik žiūrovų sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Anot tyrimų, būtent nespalvoti filmai turi įtakos tam, kad žmonės sapnuoja nespalvotus sapnus.

Išsaugant atmintį vaizduotės galios yra labai svarbios, jų darbas – sąmoningai ar nesąmoningai nuolatos užpildyti įvairias spragas. Atminties tyrinėtoja Elizabeth Loftus remdamasi savo bandymais teigia, kad įtaigos būdu įmanoma sukelti klaidingus prisiminimus. Ypač prie to prisideda sufalsifikuotos fotografijos. Sunku nepripažinti vaizdo – jis aplipdomas pasiteisinimais, nebūtų įvykių grandimis, kaltės ir pasididžiavimo jausmais. Laikui bėgant šie netikri prisiminimai gali tapti stipresni ir ryškesni. Be to, ir laikas, žinia, atminčiai visada negailestingas. Suklastota atmintis tampa ilgaamže atminties antrininke, kurią norint paneigti tenka paaukoti ne vieną alegorinės šachmatų lentos figūrą.

Paroda veikia iki gegužės 2 d.