Betoninė fuga

Betonas yra neišvengiamas šiuolaikinio gyvenimo elementas. Nors ši pilka, šalta, rūsti ir izoliuojanti medžiaga atrodo svetima meno kalbos priemonėms, ji, pasirodo, gali būti turtinga dabartinės eros konotacijų kaip kadaise akmuo, bronza, keramika ar aliejiniai dažai ant drobės. Betono suformuotas urbanistinis peizažas peržengia visas nacionalines kultūras, visuotinai suvienodindamas patirtis ir atsiminimus, kurie galiausiai įgauna technikai būdingo lygaus paviršiaus estetiką. Žmogaus, mašinos ir pastato trejybė sugeria visą kultūrinę istoriją ir ją išspinduliuoja kaip gęstanti žvaigždė – tai istorijos kiaurymė. Su ateities optimizmu sietos statybvietės suformuoja šviesesnius atsiminimus negu iš jų išdygę pastatai, taip kaip ir galiausiai gamtos praryjami apleisti betono karkasai pradeda įgauti ryškesnį savitumą po daugelio beveidžio universalizmo metų.

Apie visa tai pasakoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo gegužės 7 d. eksponuojama Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Ir visa tai žolė apgaubs“. Drobės, akriliniai dažai, metalas, plastikas, sintetiniai audiniai, įvairūs ready-made elementai čia „sucementuojami“ betonu ne tik tiesiogine to žodžio prasme, bet ir metaforiškai – lyg plokščios skulptūros arba dailininko atsiminimų sienos.

Eksponuojami Dainiaus Trumpio kūriniai yra tarsi daiktiškos fotografijos arba laiko kapsulės, kurios netapomos, o tinkuojamos naudojant cementą. Sukuriamas paviršius atveria įdomias tekstūras, spalvas ir struktūras. Gimstančias nuorodas sunku atskirti nuo konkretaus laiko ir vietos, bet galioja ir universalumo vardiklis. Atsirandančios specifinės spalvos (sovietmečio darželius ir stovyklas menančios mėlynos ir žalios plokštės) spendžia atminties žabangas: autorius iliustruoja prisiminimą apie betono rajonuose augusių vaikų atrakcija buvusius vandens telkinius, iškastus aptvertoje elektros skirstomųjų tinklų centro zonoje. Pavojus, kad tave gali nutverti sargas arba nutrenkti elektra, jeigu įvyktų perkrova, išsilydo prieš nekalto vaikystės nuotykio džiaugsmą. Vandens telkiniai buvo išbetonuoti, tad vanduo juose vasaromis visada būdavo šiltas – taip sąmonėje užsiregistruoja jaukus šiurkščios, bet nelyg globėjiškos medžiagos prisiminimas.

Naudojant statybinę medžiagą meno terpėje beveik neįmanoma neatsispirti nuo architektūros, kuri sovietmečiu irgi buvo ideologizuota. Atrodo, kad tada net pastatų projektavimas diktavo žmogaus teisės į savo kūną praradimą – bendri dušai ir persirengimo kambariai, kuriuose nebuvo vietos privatumui, vieši mokinių sveikatos patikrinimai, net berniukų plaukų ilgio lyginimai turėjo ugdyti savo asmeninių laisvių iki galo nepatyrusį asmenį. Galima pajuokauti, kad ir Leninas turėjo paaukoti savo kūną „dėl bendro gero“ – balzamuotas jo kūnas mauzoliejuje guli beveik dukart ilgiau negu vaikščiojo žeme būdamas gyvas. Kūnas tapo simboliu, įrankiu, bendru visų turtu.

Tokiu bendru turtu buvo ir vaikas. Dailininkas įamžina nesaugumo jausmą kūrinyje, kuriame reflektuoja patirtis, sukauptas pionierių stovyklose, – vaikai su siaubu laukdavo grėsmingos, tradicija tapusios pratybų nakties, kai kareiviai iš miego pažadintus jaunuosius stovyklautojus sugrūsdavo į karinius furgonus ir išveždavo į mišką, kur vykdavo karo inscenizacija, vaikams, žinoma, atrodžiusi kaip tikras karas. Tokie košmariški ir beprasmiai mokymai turėję treniruoti visada pasiruošusią pulti ir gintis kartą, greičiausiai ją tik traumavo ir įdiegė netikėtumų baimę. Suaugęs menininkas kartkartėmis užsuka į buvusios stovyklos teritoriją ir stebi jos irimą. Iš tų griuvėsių ir atkeliauja namelio, kuriame jis apsistodavo vasaromis, (ne)laimingas numeris „7“, o iš karinio transporto tempimo troso kūrėjas suformuoja gėlės ornamentą, kurios formą galima interpretuoti ir kaip krentančios bombos siluetą – tai jaunystės žydėjimas, užrūstintas militaristinės visuomenės absurdo.

Laiko ir erdvės tolydumo iliuzija subliūkšta, kai kelionės į tolimus ir svetimus kraštus savotiškai nukelia į praeitį ir išplečia patyrimų bei atminties lauką. Vizualiniai stimulai veikia perkratydami vidines struktūras ir patirčių paletę. Iš karinių mašinų tento atraižų sukurti Trumpio darbai prikelia jo viešnagės Maroke atsiminimus. Viename iš jų (labiausiai tapybiškame iš visos parodos kūrinių) menininkas permąsto marokiečių vaikų archetipinį vyrų vaizdavimą. Gavę užduotį pavaizduoti savo šeimos narius, šie vaikai sukūrė beveik identiškus tėvų atvaizdus. Dailininkas šią patirtį susiejo ir su kelionėje po Siriją pastebėta karinių rūbų (net vaikiškų) pasiūlos gausa prekyvietėse. Nors karas tuo metu dar nebuvo prasidėjęs, žmonės gyveno amžinoje įtampoje. Šios kelionių po arabų pasaulį patirtys sukėlė menininkui savotišką déjà vu ne tik dėl kartais tiesiogiai iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos perimtų ginklų ir technikos, bet ir toksiško vyriškumo, pereinančio iš kartos į kartą.

Dainius Trumpis nesiliauja ieškoti ir bando įvesti vis daugiau tapybiškų elementų į skulptūriškas betono kompozicijas, taip suteikdamas vis daugiau gyvybės elementariam, kasdieniškam ir nepretenzingam betonui, kurio pilka spalva dailininkui pirmiausia asocijuojasi su pelenais – kažkuo pasibaigusiu ir nykstančiu. Tačiau pabaiga kartais būna ir viltinga – baigiasi karai, pilietiniai neramumai, okupacija ir tremtis. Net ir buvusiose koncentracijos stovyklose per įtrūkimus betone galiausiai užauga gėlės.

Paroda veikia iki birželio 6 d.