7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lygtys su dviem (ne)žinomaisiais

Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno paroda „X / Y“ Klaipėdoje

Rosana Lukauskaitė
Nr. 15 (1380), 2021-04-16
Dailė
Vita Opolskytė, „Sleeping is commercial“. 2021 m. Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. 2021 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sleeping is commercial“. 2021 m. Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. 2021 m. Autorės nuotr.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) nuo balandžio 9 d. eksponuojama bendra dviejų menininkų paroda. Meistriškai kartu suderinti Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno, kalbančių skirtingomis meninėmis kalbomis, kūriniai čia tampa tarsi vienas kito idėjų laidininkais. Tai lemia sėkmingą ekspoziciją, o skirtingi darbų dydžiai (nuo didelių iki miniatiūrinių) puikiai atspindi maksimalistinį polėkį – viskas arba nieko. Kazimiero Brazdžiūno tapybą, kovo mėnesį rodytą Pamėnkalnio galerijoje, parodoje „Postprodukcija“, jau detaliai apžvelgė Linas Bliškevičius („Intensyvumai ir tėkmės“, 7md, Nr. 12, 2021), tad šiuokart labiau norėtųsi aptarti būtent tapytojos Vitos Opolskytės ekspozicijos dalį.

 

Vienas iš ekspoziciją pradedančių darbų – retoriškai klausiantis gipsinis Opolskytės kūrinys „Kas labiausiai tinka šalia raudonų nagų?“ – nėra tik paprastas dekoratyvus objektas. XIX a. moteris su makiažu ir manikiūru buvo laikoma nepadoria, bet kai sufražistės pradėjo dažytis lūpas raudonai, tai tapo savotiška moterų emancipacijos emblema. Nagų lakavimas, kai kuriose kultūrose dar ir XX a. buvęs nusikaltimu (pavyzdžiui, Talibano valdomame Afganistane 1996–2001 m.), atrodo beveik toks pat būtinas socialiniam maištui kaip ir mitingų transparantai. Žinoma, dabar, postfeministinėje eroje, nagus lakuotis tapo įprasta ir net primestinai būtina kaip eilinės konsumerizmo pinklės, pasislėpusios po įgalinimo ir asmeninio pasirinkimo priedangomis, bet galiausiai lakuoti nagai apibūdina moters kūną kaip pasyvų pasigėrėjimo objektą. 2013 m. mokslininkė Hope Jahren net surengė internetinę akciją, kai kartu su bendraminčiais perėmė tuštoką socialinio „Twitter“ tinklo grotažymę #ManicureMonday („Manikiūro pirmadienis“) ir vietoj manikiūro nuotraukų pradėjo ten dalintis mokslo populiarinimo naujienomis, taip pažymėdama, kad tai, ką daro moterų rankos, yra svarbiau už tai, kaip jos atrodo.

 

Tapytoja Vita Opolskytė sąmoningai panaudoja nagų laką ir kitas makiažo priemones savo kūriniuose, kad kalbėtų apie neapologetišką moteriškumą, net priešina tai su visuomenės polinkiu tyčiotis iš moteriškų dalykų ir laikyti juos nerimtais, beveik gėdingais ar silpnumą rodančiais interesais.

 

Prancūzų istorikas ir rašytojas Jules’is Michelet rašė: „Iš Raganos degančios krūtinės išnyra visai kitoks Šėtonas, ginkluotas ir grėslus. Kad ir kaip jo bijai, turi pripažinti, jog be jo numirtum iš nuobodulio.“ Raganos vaizdinys – tai tarsi internalizuotas mizoginizmas. Nepriklausoma, seksuali, valdinga moteris, savo egzistencija kelianti pavojų visuomenės normoms, priskiriama tamsos pasauliui. Apie tai pasakoja ir ironiško flirtavimo su šiuolaikinio pasaulio baubu satanizmu nebijantis bendras Opolskytės ir Brazdžiūno paveikslas „Sleeping is commercial“ („Miegas yra komercinė prekė“). Kūrinio kompozicija tarsi atspindi šiuolaikinio žmogaus konformizmą ir norą neįsipareigoti konkrečioms tikėjimo sistemoms: įsitaisius ant rožinio fotelio, viena koja ant pentagramos, patogiausia atsukti viskam nugarą ir pasikliauti tik savimi ir technologija („Asus“ nešiojamuoju kompiuteriu). Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, raganos įvaizdis sugriauna žmonių iliuzijas, kad pasaulyje viskas tik gražu ir gera.

 

O nusiėmus rožinius akinius ir šventoji gali pasirodyti kaip Babilono kekšė arba atvirkščiai. Opolskytės kūrinyje „The Whore of Babylon seated on the Waters“ („Babilono kekšė, sėdinti ant vandenų“) ryški autorės pamėgta buityje slypinčios vidinės dramos tema. Pasipriešindama egzaltuoto menininko stereotipui paveiksle ji vaizduoja itin asmeniškus ir intymius kasdienybės fragmentus. Tai artima socialinių tinklų „išpažintinei lyrikai“, kai žmonės dalinasi kiekviena savo dienos akimirka: ką valgė, ką pirko, kur lankėsi, kaip jaučiasi ir t.t. Kolektyvinė veidmainystė ragina žmones „atsiverti“, bet taip pat griežtai vertina visas narcisizmo ir dėmesio reikalavimo formas. Galiausiai tai, kuo dalijamasi, nebėra tikro gyvenimo detalės, o veikiau rinktinės iškarpos, turinčios sukurti patrauklų, bet įtikinantį fasadą. Net užtinusios rytinės asmenukės ir netvarkytų namų fotografijos yra surežisuota hipertikrovė, būtina socialinių tinklų vartotojui, jei jis nori pasijausti pilnaverčiu šios vartotojų bendruomenės nariu.

 

Vis dėlto socialinių tinklų suteikta galimybė moterims pačioms reprezentuoti savo kūną, atgaunant tą teisę iš vyrų menininkų, režisierių ir fotografų, intriguoja. Drobėse „Peaceful“ („Ramus“) ir „Counting Comets“ („Skaičiuojant kometas“) juslinis kūno vaizdavimas atsisakius vyriškojo žvilgsnio (male gaze) diktato akcentuoja visai kitus dalykus: žaizdas, apgamus, tatuiruotes ir kt. Išryškintas pažeidžiamumas čia gimsta iš pozavimo pirmiausia sau, noro pamatyti save iš šalies. Moters kūno sudaiktinimas reklamose, madoje, socialinių tinklų įrašuose apeliuoja į malonumo sferą, o Opolskytės kūriniuose atsiranda ir skausmo bei nepatogumo elementai, tačiau už noro normalizuoti menamus netobulumus visada slepiasi sublimacijos procesas – siekis, kad moteris priimtų save pačią kaip geidžiamiausią objektą. Tai patvirtina, kad kūnas yra amžinas kūrėjo vergas, o „X / Y“ lygties sprendimas nepriklauso nei refleksijos, nei reprezentacijos sferai – nežinomuosius reikia palikti ramybėje.

 

Paroda veikia iki gegužės 2 d.

Vita Opolskytė, „Sleeping is commercial“. 2021 m. Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. 2021 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sleeping is commercial“. 2021 m. Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. 2021 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „The Whore of Babylon seated on the Waters“. 2020 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „The Whore of Babylon seated on the Waters“. 2020 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Kas labiausiai tinka šalia raudonų nagų?“. 2019 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Kas labiausiai tinka šalia raudonų nagų?“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kazimieras Brazdžiūnas, „Basket of fruit“. 2021 m. Autorės nuotr.
Kazimieras Brazdžiūnas, „Basket of fruit“. 2021 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Peaceful“. 2020 m. „Counting Comets“. 2021 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Peaceful“. 2020 m. „Counting Comets“. 2021 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Am a Deus!“. 2020 m. Autorės nuotr.
Vita Opolskytė, „Am a Deus!“. 2020 m. Autorės nuotr.