Dailė
Specialistai teigia, kad vaikščioti atbulomis labai naudinga sveikatai: tai stiprina organizmą, gerina pusiausvyrą ir paaštrina refleksus. Apie parodų lankymo teigiamą poveikį skaitytojams priminti turbūt net nereikėtų – tai stimuliuoja mūsų smegenis, skatina kritinį mąstymą ir kūrybingumą, plečia suvokimą apie pasaulį. Svarbu pačiose parodų salėse nevaikščioti atatupstiems, kad kūrinių sugadinimas nesukeltų sveikatos problemų ir lankytojams, ir parodų organizatoriams.
Savo personalinėje parodoje „Ėjimas atbulomis“ (veikia iki birželio 1 d.) Pamėnkalnio galerijoje Dainius Trumpis stebi ir tyrinėja tai, kas išlieka regimojoje atmintyje, savo ir kitų kartų vizualines patirtis, kaip vaizdai išsikreipia bei kinta ir kiek jie atitinka tikrovę. Menininkas savo kūriniuose naudoja asmeninius išgyvenimus ir praeities refleksijas kaip kompozicijos pagrindą. Jis bando atskleisti psichologinius procesus, susijusius su vaizdų atsiradimu ir įamžinimu, siekdamas geresnio supratimo apie tai, kaip šie asmeniniai motyvai sutampa su platesniais kultūriniais ir socialiniais kontekstais. Pavyzdžiui, postsovietinė trūkio antiestetika, neironiškai romantizuojama šiuolaikinio vakariečių jaunimo, bendraamžius rytų europiečius paskatina dar kritiškiau įvertinti savo aplinką ir primetamus stereotipus.
Trumpis nuolat analizuoja vizualius įspūdžius, kuriuos pateikia mūsų atmintis, kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Jis domisi, kaip vizualūs vaizdai virsta iškreiptais, susipynusiais, kartais net nesuderinamų sandų atvaizdais ir kaip tie vaizdai veikia mūsų pasaulio suvokimą, savotiškai sukurdami naują, pranašesnį pasaulio antrininką. Kalbėdami apie kolektyvinę atmintį negalime pamiršti, kad egzistuoja ir kolektyvinė vaizduotė bei amnezija. Tarsi iš mokslinės fantastikos atklydę zoomorfiniai motyvai kūrinyje „Galios ratai“ semantiškai susisieja su fetišo estetikai artima „Galia“. Tai galima suprasti ir kaip gyvybės artefaktualizaciją, kuri tarsi atstoja libido. Dėl globalaus gyvenimo būdo šiuolaikinis individas patiria keistą ėjimą atgal – kolektyvinę regresiją, kuriai vykstant veidrodiniai paviršiai sukuria neįveikiamą magnetinę trauką. Pamatyti save daiktuose, nepaisant visų gero skonio ir kultūringo elgesio alibi, tampa aukščiausiu turinio idealu. Save radikaliu materialistu vadinantis skulptorius Tony Craggas šią idėją atliepia sukurdamas skulptūrinį objektą „Loop“, kurio pagrindinis tikslas yra būti kreivų veidrodžių kambario parafraze, leidžiančia žiūrovui besąlyginę savirefleksiją, o tai juk irgi kolektyvinė funkcija.
Na, o priešnuodis savęs kultui yra kitų genijaus pripažinimas. Sigito Gedos 80-mečiui skirtoje Petro Repšio parodoje „Piešiniai Gedai“ (iki gegužės 20 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje eksponuojamos poezijos knygų „Žalio gintaro vėriniai“ (1988) ir „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998) iliustracijos, kuriose – pats poetas, jo tėviškė, išvykos ir namų aplinka. Kiekviena iliustracija atveria intymų Gedos kūrybos pasaulį. Piešiniai ne tik papildo skaitytojų supratimą apie Gedos poeziją, bet ir leidžia iš arti pamatyti, kaip Repšys interpretavo ir vizualizavo Gedos poeziją ir jo kaip poeto vaizdinį. Toks atviras ir autentiškas Gedos kūrybinio proceso atspindys rodo, koks gilus ir asmeniškas gali būti menininkų tarpusavio ryšys ir kaip vieno menininko darbas gali atspindėti ir pagerbti kito kūrybą. Piešiniai leidžia suvokti Gedos poeziją ne tik kaip tekstą, bet ir kaip vizualią, jausminę patirtį. Tai rodo, kad poezija ir vizualusis menas gali būti glaudžiai susiję ir vienas kitą simbiotiškai papildyti, sukurdami įkvepiančią partnerystę.
Galerijos „Drifts“ erdvėje personalinėje parodoje „Omen“ (iki birželio 30 d.) pristatomi Agnės Juodvalkytės tekstilės ir abstrakčios tapybos kūriniai, kuriuose vaizduojamas intuityvus, neskubantis laikas ir tarpinės būsenos. Kūriniai atspindi fenomeną, apibūdinantį erdvės koncepciją, „topografijos posūkis“ (angl. topographical turn), kurį pirmoji įvardijo vokiečių literatūros profesorė Sigrid Weigel. Čia domimasi kultūrinėmis ir techninėmis erdvės reprezentacijomis, tyrinėjama topografinio ir kartografinio vaizdavimo reikšmė erdvėje. Įprasčiausias metodas vaizduoti erdvę yra braižyti žemėlapius, tačiau topografiniai žemėlapiai apima ne vien erdvės, bet ir laiko perspektyvą. Todėl topografinį posūkį galima įžvelgti ir atmosferiškoje Juodvalkytės tapyboje, kurioje savotiškai tyrinėjami atsiminimų klodai, pereinantys į abstraktesnę žiūrą, pirminę patirtį išverčiančią į aukštesnius jos lygius.
Parodos „Omen“ kūriniai tarsi klausia, kaip sąmonė sukuria žmogaus pasaulio tikroviškumą, kaip pelkė ar kalvos už namų virsta laiko išgyvenimu, o vestuvės, kitos šeimos šventės ar kokia ypatinga diena gali tapti sąmonės peizažo dalimi. Daugiaklodis ir daugiakryptis sąmonės turinys išlukštena laiko ir erdvės sąsajas praeities, dabarties ir ateities kontekstuose. Patys save galime pradėti suvokti kaip kažkieno atmintyje esančius įšaldytus erdvės ir laiko atsiminimus. Tokio mąstymo paveikti laiką galime įsivaizduoti ir tekantį atbulai. Pasaulis kaip visuma tada suvokiamas kaip besimainantys erdvėlaikinės begalybės pavidalai. Kiekvienam suvokėjui po atskirą visatą su savais fizikos dėsniais ir koegzistuojančiu laiku, kurį Agnės Juodvalkytės kūryboje galima suprasti kaip dabarties, praeities ir ateities susiliejimą, kai nebelieka griežtai apibrėžtų laiko ribų, – tai leidžia žiūrovui papildyti ir pratęsti drobių pasakojimą savo patirtimis.
Marcelio Prousto romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“ galiausiai atrandamas laikas yra tas, kuris buvo skirtas kūrybai – vidiniam gyvenimui, kuris jokiu būdu nenuneigia realybės, bet leidžia mums ją patirti dar giliau. Kūryba čia yra atminties ir suvokimo priemonė, transformacinis procesas, galintis atgaivinti praeities akimirkas, peržiūrėti jas iš naujo. Taip laikas galiausiai suprantamas ne kaip linijinis, o kaip besiplečiantis erdvėje.
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
