Vladislav Novicki, kadras iš videodarbo „Dabar galiu parodyti savo sovietinę studiją“. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.
Kai visaip persiformuodama atsirado Fotografijos ir medijos meno katedra (pradedant nuo 1994 m. Vaizdo studijos), pagal nutylėjimą ji buvo suvokiama kaip šiuolaikinio meno katedra. Tačiau praktika parodė, kad už srities rėmų išsiplėšia visų katedrų produkcija. Kad katedros liko daugiau sutartiniais pavadinimais, tampa akivaizdu per studentų peržiūras. Todėl idėja parodą suformuoti katedros pagrindu pasirodė lyg iš 10-ojo dešimtmečio atklydusi, kai ši naujovė kėlė daug lūkesčių ir tokios parodos tikėtasi labiau nei bet kada. Tačiau, matyt, katedra čia veikia labiau kaip socialinis darinys, kaip gentis, turinti savo vertybes, juokelius, teigiamus ir neigiamus herojus. Todėl dėmesys turi krypti ne į medijas ir technikas, o į sąryšių ieškojimą, beje, pavadinimas kaip tik ten ir kviečia.
Monikos Kalinauskaitės įvadinis tekstas pagal geriausias Raimundo Malašausko „abrakadabra“ tradicijas turi veikti kaip smegenų atsuktuvas, o jo skaitymas turi parengti žiūrovą, kad jis nieko nesupras, ir nusiteikti tuo apsidžiaugti, patirti transgresinį nesvarumo malonumą, lyg jo nebūtų pakankamai biurokratijos persekiojamo kultūros žmogaus gyvenime. Tačiau nežinau, ar šiai parodai reikėjo šių nuskausminamųjų, mat man pasirodė, kad tai viena geriausių ekspozicijos instaliacijų (kuratorius Lukas Keizikas), kurias teko matyti per paskutinį pusmetį, nepamirštant, kad tai studentų paroda. Pirmiausia, ji labai aiškios struktūros – išcentruota. Nėra erdvės centro, dėl kurio galėtų peštis kūriniai su labiausiai išreikštu ego. Salės pertvaromis sudalintos į privačias erdves, tarsi kiekvienas čia ieškotų savo vietos, kas atrodo labai natūralu studijų metais. Svarbu, kad erdves stengtasi atverti, atrasti, ne tik išnaudoti.
Stiklinis Brigitos Elenos Kudarauskaitės „Sluoksnis“ įsiterpia tarp salių, Gintauto Jankaus animuota filosofinius plepalus berianti mergaitė („Yra tiktai vienas pasaulis“) slepiasi ant kolonos blauzdų. Kūrinius reikia užtikti, aptikti, padaryti lankstą dėl jų, užeiti lyg į butą. Sunku patikėti, kad sugebėta įsteigti tiek atskirų ląstelių. Agnė Matulevičiūtė (padedama Martyno Vilpišausko) išplėtė ne tik fizinę „Titaniko“ erdvę į fondų saugyklas, bet ir per garsą nukėlė žiūrovus į Londono nacionalinę portretų galeriją – tamsoje privertė išmokt žiūrėti ausimis.
Ko gero, kitaip tiek skirtingų (22 vnt.) darbų nebūtų net verta rodyti drauge. Kūriniai kaip veidrodžiai rodo, kokios įvairios įtakos imponuoja studentams, su kuo norisi pasiginčyti, kas skauda ir kuo žavimasi. Nėra sudėtinga atspėti, kuris dėstytojas kam yra autoritetas. Akivaizdžiai neblėsta meilė analoginei fotografijai ir jos keistam santykiui su tikrove. Kaip ir visais laikais, šiame kūrybos tarpsnyje rūpi, kaip tvarkytis su nerimu, kaip apskritai rasti būdus būti (matomam). Parodos struktūrą gerai suveržia humoro turintys darbai: Isaiah Urkenas pasirūpina turiningu laiko praleidimu kūrinyje „Mokykis, gydykis“, kur į vieną transliaciją sujungia ekstrasenso Alano Čumako gydymo seansą (virškinimo trakto ligos) ir gestų kalbos pamokėlę. Kol mokotės, jus dar ir pagydo. Ezoterika juk visada yra puikus jungiamasis audinys. Geriau, kai naudojamas ironiškai. Draugiškos savikritikos atspalvį bendram vaizdui suteikia Vladislavo Novicko videopasakojimas „Dabar galiu parodyti savo sovietinę studiją“, kur mažas berniukas, susijaudinęs dėl gauto dėmesio, pasakoja savo piešinių turinį. Tai labai džiaugsmingos akimirkos. Ir kritikui čia labiau norisi šeimyniškai šypsotis.
Paroda veikia iki vasario 22 d.
VDA parodų salės „Titanikas“, II aukštas (Maironio g. 3, Vilnius)
Vladislav Novicki, kadras iš videodarbo „Dabar galiu parodyti savo sovietinę studiją“. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.Neringa Puzanauskaitė, „Žydėjimas“. 2013 m. Isaiah Urken, „Mokykis, gydykis“. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr. Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr. Agnė Matulevičiūtė (padedant Martynui Vilpišauskui), „The national portrait gallery without a portrait“. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.Gedvilė Tamošiūnaitė, „No Thing“. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.
