Inauguraciniai procesai

Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.

Samuolis – toks lyg ir lietuviškasis van Goghas. Gyveno trumpai, sunkiai sirgo, liga įelektrino santykį su gyvenimu ir tapymu kaip gyvenimo forma. Įtikt, pataikaut nebuvo jokios prasmės ir laiko. Negana to, su van Goghu susisiejo ir pats nutapydamas išgarsėjusius jo motyvus: saulėgrąžas, savo kambarį („Mano kambarys“, 1934 m., – jo parodoje labai gaila, nebuvo). Samuoliui būdingi visi klasikinio genijaus duomenys: yra ir reikiamos asociacijos, ir tikras talentas, gabumai buvo pripažįstami dar studijuojant Kauno meno mokykloje.

Samuolis gyvas mūsų vaizduotėje ir širdyje, išsikerojęs, bet kaip jis atrodo parodoje? Skubėjau pamatyti, būti priblokšta, pasisemti argumentų dar karščiau raginti būtinai aplankyti Lietuvos klasiką. Mąsčiau, kaip jis atsiskleis žmogui be išankstinės meilės krūvio. Taigi, kokie įspūdžiai?

Pirmiausia apima didelis džiaugsmas matant, su kokiu pasididžiavimu ir atidumu paroda rengta. Su Samuoliu elgiamasi kaip su didžiausia žvaigžde. Svarbi kiekviena smulkmena. Tiesą sakant, tai nėra viena paroda – tai daugianaris pasakojimas. Muziejaus darbuotoja, paklausta, nuo kur geriausia pradėti, nusiunčia į dešinę, į salę, skirtą Stasei Vasiliauskaitei-Samulevičienei. Netikėtas ir labai įdomus posūkis einančiajam į Samuolio retrospektyvą. Nuostabu, kad mūza tapusi vieno garsiausių Samuolio kūrinių „Geltona moteris“ veikėja pristatoma kaip pilnakraujė asmenybė, turinti tėvus, draugus, asmeninius pasiekimus. Tai retenybė modernizmo pasakojimuose, kur moterys dažniau lieka alegorijomis, geriausiu atveju – vardais. Tačiau pasigilinus labai greitai išaiškėja, kad brolio žmona Antano gyvenime buvo pati tikriausia uola, kuri pati būdama kūrėja puikiai suprato Samuolio palikimo vertę. Stiprus palaikymas sunkiausiais laikotarpiais, žinoma, sukuria ir stiprių jausmų. Galbūt todėl tapytojas taip charakteringai sugebėjo perteikti Stasės bruožus. Tapyta nekankinant, tiesiai, laisvai. Ant kito darbo. Restauratoriai nustatė, kad užtapyt ir pertapyt Samuoliui buvo labai įprasta.

Stasei skirta salė nepaprastai įdomi ir vaizdinga. Jos asmenybė atskleista įvairiapusiškai: ji ir odos išdirbimo meistrė, ir dėstytoja, ir vaikiškų žaislų kūrėja, vaikiškų knygelių autorė, sulaukianti vaikų laiškų net iš Argentinos, ir Šypsenos ordino, kurį suaugusiesiems skiria vaikai, savininkė. Ji ir šeimyniška brolio žmona, kuri rūpinasi, kad tuberkulioze sergantis Antanas galėtų gyventi kartu sodyboje netoli pušyno, turėtų klėtelę-studiją, ir bitininkė, ir po dailininko mirties jo palikimu, atminimu, pastatų išsaugojimu besirūpinanti kovotoja. Sumani, įspūdinga moteris. Ši visos ekspozicijos dalis bene įsimintiniausia, nes raiški ir netikėta.

Kita, didesnė muziejaus salė skirta Samuolio įtakai Lietuvos tapyboje atskleisti. Atrodo, kad ją norėta kuo labiau pripildyti, taip lyg stiprinant poveikio įrodymą. Tačiau būtų visiškai pakakę ir pirmosios pusės, kur Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Audronės Petrašiūnaitės, Inos Budrytės, Rimvydo Jankausko-Kampo, Zenono Varnausko ir kitų darbai pulsuoja samuoliškumu. Galbūt ir geltonos siautulio, konceptualizavimo judesius dar įmanoma įskaityti kaip atsispyrimą nuo drąsiai nutapytos „Geltonos moters“ drabužio, bet jau vargiai įmatau Samuolį ar jo dvasią pasteliškoje Juditos Budriūnaitės drobėje. Matyt, dalis darbų susiję su Samuolio vardo plenerais, tačiau akivaizdu, kad kai kurie iš čia pakliuvusių autorių plastine prasme ir idėjomis nuėjo visai kitais keliais. Ar kartais nebuvo kuruojant šią dalį nueita ankstesnės muziejaus parodos „Žalia“ keliais, parenkant viską, kas geltona?

Nepaisant mano vidinių dialogų apie galimas ekspozicijos pasirinkimų variacijas, akivaizdus yra faktas, kad Samuolis čia pateikiamas kaip genijus, aptupinėjamas kaip didžiulė vertybė, vyksta inauguraciniai jo legendos įtvirtinimo darbai. Plačiai pristačius įtaką trims kartoms savarankiškuose dailininkų kūriniuose, koridoriuje dar vienas parodos segmentas – dedikacijos (pranc. en hommage á) Samuoliui. Rengėjai nutarė neversti ir lietuviškai šią dalį pavadino „Omažai“. Gal po kiek laiko žodis prigis, bet kol kas skamba keistai. Be to, tai painiausias rinkinys, jame suplakti ir visiškai savarankiški, tik Samuolio asmens ar kūrinio įkvėpti, pavyzdžiui, Eglės Gineitytės („Uosis“), Arvydo Šaltenio, darbai, ir kopijos (Sigita Maslauskaitė; Gintautas Vaičys), ir interpretacijos (Petrašiūnaitė). Kukliame kamputyje tarp dvejų durų įspraustas fantastiškas Elvyros Kairiūkštytės („Be pavadinimo (Samuolis)“, 1975) linoraižinys.

Visa ta verčių maišatis lyg sako: šiandien svarbiausias Samuolis. Iš dalies gali sutikt... juolab kad iš to kampo jau galima žvelgt į „Autoportretui su patefonu“ skirtą salę, kuri įvairiais dokumentais ir nuotraukomis pristato paties Antano Samuolio (Samulevičiaus) asmenybę. Čia ir istorinis plakatas su Vlado Mikėno piešiniu, mokslo baigimo diplomas, studijų nuotraukos, žaislas, sukurtas sūnėnui, sanatorijos Šveicarijoje vaizdai, ir bendras kapinių vaizdas, kur nepažymėtas jo kapas. Daug detalių, kurios suguls į knygą ir ten bus visa tai lengviau išžiūrėti atidžiau. O rengėjų aprašyme čia jau yra žodis „genijus“.

Justi parodų rengėjų pastanga įvaizdinti mažai vaizdingą, sunkų laiką. Nuotraukos, tekstai, nuotraukos. Kantrybės, už kampo – originalų retrospektyva, kur „eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.“

Pakeliui, ekspozicijos salės prieangyje, esame supažindinami su dar vienu dėmesingumo Samuoliui įrodymu – nuodugniais kelių svarbesnių paveikslų tyrimais ir atradimais: „Ruošiantis parodai buvo atlikta daug tyrimų, ieškant paveikslų sukūrimo ar gyvenimo istorijų, tačiau parodos partnerių P. Gudyno restauravimo centro specialistų dėka atlikti net 7 kūrinių fizikiniai ir cheminiai tyrimai.“

Ir pagaliau – retrospektyva. Pirmiausia įsimena bent man anksčiau nematytas gana vėlyvas Samuolio darbas „Berniuko sapnas“ (1933–1934). Jis žėruoja gryna mėlyna, nors tamsus. Tamsus, net juodas, ir berniukas. Meškerė, baltas lėktuvėlis, raudona žuvis, miesto fragmentai krante, virtę simboliais, labiau rašmenys nei vaizdai. Sapnai visada atrodo kaip slapti laiškai. Toks ir Samuolio nutapytas sapnas. O toliau daugiau mažiau chronologiškai ratu išdėstytos mažos Samuolio drobelės: daugiausia natiurmortai, peizažai, autoportretai ir apibendrinti portretai. Monotoniškas ritmas niveliuoja stipresnius („Balionėlių pardavėjas“, „Baltoji obelis“, „Ruduo“, „Pliažas (Vasarotojai)“, „Motina su kūdikiu“, „Natiurmortas su mediniu arkliuku“, „Poniutė“, „Nukryžiuotas buržua“ , autoportretai ir t.t.) su peizažo, natiurmorto, portreto studijomis, ir pasijuntu negavusi mirtino smūgio, kurio taip laukiau. Labai sutrinku. Juk Samuolis! Visą kelią atgal mąstau, ką praleidau, ar lūkesčiai ne tokie buvo, gal per daug įsivaizdavau? O gal reikėjo eiti ne iš tos pusės? Pirma pamatyti gausią tapybą, o tada salėse rasti „Autoportretą su patefonu“ ir pabaigoje – „Geltoną moterį“. Juk tikrai pasistengta, išpucinta, net per veidrodžius parodyta antra kelių paveikslų pusė.

Susisiekiu su pora tapytojų ir prašau aiškinti apie Samuolio poveikį. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė parodos dar nematė, bet pasakojo, kad jai mažai esant ir per studijas Vilniaus dailės akademijoje „tapybos buvo mokoma rodant į Samuolį: tik jis geba nutapyti augalo lapą, pasvirusį į žiūrovą, o ne tik į kairę ar į dešinę. Jis tapyboje nenaudoja baltos anei juodos. Jo tapyboje yra egzistencinė gelmė, kurios neturi kiti arsininkai. Gal tik Eidukevičių galima prisiminti. Maždaug tokius dalykus mums aiškindavo Vaitiekūnas, Šaltenis, Gasiūnas.“ Dar mini, kad į Samuolį buvo žiūrima tikrai pamaldžiai, ir nuostabu tai, kad buvo leidžiama į muziejų atsinešti pasikloti celofano, „pasidėti molbertą“ ir kopijuoti iš natūros (su Orūne Morkūnaite, Jurga Barilaite ir kt.). Įdomi pastaba: „Man atrodė tiesiog mistika, kai supratau, kad vaikystėje visas žiemas leidau pas senelius Kaune Vaisių gatvėje, šalia Samuolio namo. Ir tas rudeninis kalno su dviem namais peizažas yra tikrai lygiai toks, koks matėsi ir pro mūsų virtuvės langą.“

Žiūriu viską iš naujo. Ypač į augalus ir kur jie „žiūri“. Tada dar paskambinu Eglei Gineitytei. Jos santykis visai kitoks, susijęs su albumu, nuolat gulėjusiu panosėje, pokalbiais su tėvu apie tapybą, vaizduotės keliais, kuriais ji sufantazavo brolių ir Stasės meilės trikampį. Jis atneša kardelį, ji pozuoja. Ir tapyba Gineitytės visai kitokia (ne „ant nervo“), bet ji labai gerai formuluoja Samuolio tapymą kaip gyvenimo formą, įjautrinimą. Tapytojiški komentarai: „Kai pamačiau tą mėlyną plėmą ant „Geltonos moters“ plaukų, supratau, kad jis kietas.“

Daug ką aptariame, galvoje Samuolis vėl iškyla kaip tas, iš kurio visi mokosi, kuris yra kažkokia tapybinė tiesa. Galbūt stipriausių kūrinių sutelkimas, akcentavimas, kokie nors ekspoziciniai sprendimai būtų sutelkę Samuolį tvirčiau nepasiruošusiam žiūrovui užvožti tapybiniu poveikiu, bet žmogus paliks parodą tikrai įsitikinęs, kad Samuolis labai svarbus autorius, vien dėl rengėjų atidumo. Tai turbūt sumanymo esmė. Bet kuriuo atveju, nuo ko pradėjau, tuo ir užbaigsiu: nepaprastai malonu matyti sutelktą ir atsidavusį menotyrininkų, tyrėjų, restauratorių, muziejininkų ir visų kitų darbą siekiant pažinti bei pristatyti mūsų įdomiausius autorius. Tas darbas akivaizdus, pagarba Jums. Ir, žinoma, labai rekomenduoju aplankyti Samuolio parodą, nes matyti originalus – pats didžiausias malonumas.

Parodos kuratorės Genovaitė Bartulienė, Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė.

Parodos architektai Rasa Butiškytė, Saulius Valius.

Parodos dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė.

Paroda veikia iki rugsėjo 8 d.