Odė rakštims subinėj

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Drauge su paroda lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis išleistoje prisiminimų knygoje „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ (sudarytojos Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, dailininkė Rūta Mozūraitė, LNDM, 2023) menininką prisimenantys kultūros kolegos šalia kitko taktiškai užsimena apie jo temperamentą kultūrinėse diskusijose, kategoriškumą, aistringumą, o filosofas Arūnas Sverdiolas šią temą netikėtai išplėtoja kiek plačiau, atsiminimo pabaigoje atverdamas savo nuoskaudą, kad per Mikšio klaidą buvo viešai ir nepelnytai iškoneveiktas (beje, „7 meno dienose“). Matyt, todėl Sverdiolas daugiau dėmesio skiria Mikšio asmenybės trūkumams. Anot filosofo, Mikšys nebuvo tikras akademikas, nebuvo teoretikas, o dilettante pirmine šio žodžio prasme (reiškia žavėjimąsi), jo kategoriškumas ir radikalumas leido išlaikyti tvirtą vertybių skalę, menininkas nedarė nuolaidų, bet darė, žinoma, klaidų. Kartais pastabos būdavusios asmeniškos. Su juo bendrauti ne visada būdavę lengva. „Jis buvo diegas kaip reikiant“ (p. 64). O galiausiai prieina išvadą: „Žibunto hiperkritiškume būta savotiško susismulkinimo. Manyčiau, gilioji to priežastis – kad jam nepavyko rasti tvirtos atramos iš tiesų rūpimai veiklai, išgraužti pakankamai gilios vagos savo gyvenimui“ (p. 67).

Skaitant apie jo gyvenimo neva nesėkmę, mane apėmė pyktis dėl neteisybės, o permąsčiusi šyptelėjau. Gerbiamas Arūnas Sverdiolas pats tarsi tapo šioje Žibunto Mikšio (1923–2013) šimtmečio sukakčiai skirtų renginių (paroda ir leidinys) istorijoje mikšiškai skulkmeniškas. Ir tai, beje, mane paskatino rimčiau susimąstyti apie kūrybos vertės ir įvertinimo santykius, todėl nuomonių skirtumus ir net klaidas verta laikyti kibirkštimis, kurių vis dažniau trūksta anemiškame prisistatymų sraute.

Skaitant dailės srities žmonių (Arūno Gelūno, Giedrės Jankevičiūtės, Sauliaus Valiaus, Rainerio Gottliebo Mordmüllerio, Aleksandros Jacovskytės ir kt.) atsiminimus, Mikšys atrodo kur kas svarbesnis, nei Paryžiuje tarp savo knygų ir raštų užsikuitęs keistuolis. Ypač jautriai jį atsimena Raineris Gottliebas Mordmülleris, o menininkas Linas Jablonskis Mikšį laiko savo mokytoju ir vienu iš dviejų gyvenimo sėkmės momentų vadina tai, kad susitiko su Mikšiu. Jį labai paveikė asmeninis ryšys, bet pirmiausia – į Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetą siunčiamų Žibunto knygų, darbų kolekcija, tapusi langu į platesnį kultūros pasaulį.

Tiesa, Giedrė Jankevičiūtė irgi užsimena, kad jei Mikšys būtų rūpinęsis naudingomis pažintimis, būtų galėjęs labiau išgarsėti. Pritariu, jo kūryba labai savita, kokybiška, ne pataikaujanti, o bendraujanti su kūrėjais ir kultūra apskritai. Jo intertekstualumas (labiau vizualinis, nors daug reikalų vyksta būtent su tekstais) gal net buvo kiek pranokęs laiką. Šis potencialas nebuvo pakankamai išnaudojamas. Bet ar tai galima vertinti kaip „ne visai pasisekė“, jei žmogaus pagrindinė ir svarbiausia deklaruota vertybė – būti laisvam? Jis ir buvo laisvas, liko ištikimas sau, gyveno mieste, kurį mylėjo, mėgavosi kultūros žmonių ir kūrinių bendryste, dėl jos karščiavosi, labai noriai dalinosi viskuo, kas atrodė svarbu. Iš veiksmų atrodo, kad jam labiau rūpėjo kultūros horizontalė (dėl to nemažai sukurta raižinių, ekslibrisų asmeniškai vienam žmogui ar eksperimentinių drauge kurtų darbų) nei vertikalė. Ilga Mikšio diena būdavo sodri. Tai labai turtingas gyvenimas, nors ekonomiškai kai kuriais laikotarpiais jį buvo galima vadinti varganu. Bet jei matuotume pagal tai, kiek jis dovanojo, dalino, skyrė savo laiko ir dėmesio, nelabai žinočiau, su kuo ir lyginti.

Be abejo, koks nors neišsipildymas kaitina pykčio židinį. Gal tikrai (tai mini Sverdiolas) neišsipildė svajonės apie teatrą (režisūrą), tiesiog nekrito kortos. Tačiau tas neišsipildymas tapo „kuru“ puikiausioms jo Georgo Büchnerio pjesės „Leoncė ir Lena“ personažų litografijoms (1952–1953) ir ofortams (1964–1973). Neišsipildymas – svarbi Mikšio asmenybės dalis, bet ji labiau sietina su jo gyvenimo laiku, kai vyko smurtingas karas, su likimu, kuris lėmė būtinybę trauktis iš mylimos šalies, ieškoti vietos pasaulyje, patirti, kad visiškai nesijaučia savas Amerikoje, ir atrasti savo miestietišką anonimiškumą Paryžiuje, kur vyksta geriausi teatro spektakliai ir galima tūnoti bibliotekose.

Beveik visi pasidalinusieji atsiminimais įžodino Mikšio daug kartų kartotą pareiškimą, kad jis nėra išeivis, – jis karo pabėgėlis. O tiems, kurie lankėsi jo namuose Paryžiuje, labai įstrigo šūsnys popierių ir knygų, tarp kurių paliktas tik takelis. Man neteko lankytis pas Mikšį, bet jo kūrybą tyrinėjusi Erika Grigoravičienė taip įtaigiai nupasakojo jo buto vaizdą, kad šis įsirėžė į atmintį visam laikui. Kai rašiau meno kūriniais apkaišytą knygą vaikams „Kultūringa pelė Stasė“, Žibuntas Mikšys ir jo butas Paryžiuje tapo vieno veikėjo prototipu (vėžlį Lemputį knygos ir popieriai galiausiai užgriuvo, prireikė draugų pagalbos). Galvodama apie tuos milžiniškus kupstus palikimo ėjau į parodą vedama didžiulio smalsumo ir baimės, sumišusios su užuojauta, spėliodama, kaip kolegėms (kuratorės Erika Grigoravičienė, Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė) pavyko susitvarkyti su tokiais medžiagos masyvais... Ir buvau sužavėta! Niekas nė neįtartų, kad tokia sklandi, tobulai parinkta, net savaip kameriška ekspozicija sudaryta iš tokio chaoso (gal ne pačiam Mikšiui – jis orientavosi puikiai ir net turėjo koordinuojančių užrašų) visatos. Negana to, rasta vietos organiškai įtraukti ir Žibunto Mikšio aplinkos autorius: Rainerį Gottliebą Mordmüllerį, Brigitte Coudrain, Fiorenzą Bassetti, Liną Jablonskį, Miriam Meras. Iš pastarųjų labiausiai užsižiūrėjau į Coudrain.

Medžio ir kartono užsklandos padaugina Kasiulio muziejaus sienas ir erdvę padaro šiek tiek panašią į knygos vidurius (ekspozicijos architektas Jurgis Dagelis, dizaineris Marius Žalneravičius). Tai nepaprastai tinka iš esmės kamerinio tipo Mikšio kūrybai, jo meilei knygoms, ekslibrisams, dažniau į laiškus lipančiai nei stiklo ir rėmo prašančiai grafikai. Beje, ofortai ir eksponuojami be stiklų, galima leisti žvilgsniui susigerti į popierių, jausti jo paviršių. Mažųjų darbų išdėstymas labai jaukus, tarsi bute ar ant stalelio, nelaužant kūrinių dvasios. Pirmoje salėje, kur ankstyvesni darbai labiausiai paveikti ekspresionizmo, ir architektūros elementai sukomponuoti diagonalėmis it iš „Daktaro Kaligario kabineto“ kino kadrų. Kitose salėse jau tiesiai sumontuoto kartono rudumas tampa ramiu fonu, keliančiu tolimą asociaciją su amžinų kraustynių atributais (kartono dėžė, vokas). Nors raudonos virvelės sukūrė gražų ritmą ir spalvinį santykį, prisipažinsiu – nesu kabančių etikečių mėgėja.

Paskutinėje salėje videoinstaliacija ir namudinių leidinių, užrašų ekspozicija leidžiama intuityviai pajusti Mikšio absorbcijos ir kūrybinio dialogo su pasauliu tirštį, gausą. Vokiečių, anglų, prancūzų kalbų mokėjimas menininko interesų galimybes dar patrigubino. Smagu tarp nuotraukų ir dokumentų, koliažų ir kitų knygų rasti savadarbę knygą pavadinimu „Prieš oligarchiją ir nomenklatūrą“. Justi maišto dvasia. Ji tonizuoja ir neleidžia atsipalaiduoti, norisi dar kartą pasitikrinti, ar nenueita kompromisų klystkeliais. Ir net jei „rakštys subinėj“ klysta, be jų būtų nuodingai komfortiška. Keli šaltiniai tikina, kad Mikšys mėgo švaistytis tokiais žodeliais, kaip „šiknius“ ir panašiais, dėl to neleidžia abejoti ir visų pamėgtas linoraižinys ant laikraščio „Viskas prašikta“ (1955), kuris kažkodėl vis gana aktualiai nuskamba galvojant apie Lietuvos kultūros saugojimą ir perspektyvas.

Paroda taip pat buvo proga ramiai bei kitaip perskaityti ir kiek anksčiau Erikos Grigoravičienės parengtą knygą „Žibuntas Mikšys“ (Artserija, 2013). Akivaizdu, kad parodos struktūra stipriai remiasi į knygos skyrius – kūrinių dėstymą ir pasakojimus. Knyga labai rekomenduotina, ko gero, taikliau nei Grigoravičienė Mikšio kūrybos ir su ja susipynusio gyvenimo jau neapibūdinsi, kyla pagunda cituoti ištisai, todėl geriau knygą įsigyti, juolab kad tai ir puikus svarbiausių Mikšio kūrinių rinkinys. Bet nepraleiskite progos pamatyti originalų!

Sveikinu parodos rengėjus, tikiuosi, kad Žibuntas Mikšys iš Paryžiaus dausų neburnoja nei ant jų, nei dėl šito teksto. Man Jūs buvote visada labai įkvepianti figūra – dėl vertybinės pozicijos, dėl sugebėjimo regėti. Apie Mikšį kaip tobulą (reiklų ir dėmesingą) žiūrovą, skaitytoją, siurbiką net galima būtų kalbėti ir visai atskirai, nes žiūrovų, ko gero, labiausiai ir trūksta (unikalūs skaičiai čia visai neturi reikšmės). Ar ne apie tokius (su akiračiu ir be nuolaidų) ir svajoja kūrėjai?

Paroda veikia iki kovo 3 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (A. Goštauto g. 1, Vilnius)