Dailė
Mačiau kažkokį kraštą sutemose, kalvos ten neaukštos, bet su ilgiausiais toliais – lengvai nepereisi. Dar auksinio mėnulio naktį. Mėnulio nesimatė, tik ryški, auksinė jo šviesa. Mačiau prosenelių lūpų liestą stiklinę, dvi jas, ir dubenį. Juos naudojo dažniausiai skubėdami, tarp darbų, bet kartais, gal vakare, sustingdavo ir jų akys sutapdavo su stiklinės skaidrumu, jie galvodavo apie Lietuvos tolius už begalybės žingsnių nuo Sibiro miškų. Dubuo šaukštu beldžiamas skambėjo kaip namie, tik toliai kiti. Visai kiti toliai. Gal į juos vakare žiūrėjo, sustingę, nes toli širdžiai tiestis iki namų.
Dar sapnavau tylą, įdėtą į kvadratėlius, šviesiai pilką, drumzliną, melzganą, jau beveik tamsoj, gal net į rašalą pamirkytą. Mano akys irgi stiklu virto, kritau į kvadratus kaip į šulinį. Keista, kad taip lėtai, lyg lipčiau debesų laiptais. Laikas ten tirštas. Nuo ilgų žiūrėjimų. Mąstymų apie tai, kas buvo, kas galėjo būti, ko nebuvo ir kas bus. Apie mus visus bendrai ir apie neregėsimus vaikaičius konkrečiai, apie tai, kokia bus ta laisva Lietuva, juk būtinai bus. Tokia neįžiūrima atrodė, miglota. Kaip sustingusi nuotrauka ežero dugne. Lyg ryškėja, bet kaip žinoti. Galvojo, kad nieko padėt negalės, nei pakreipt. Įmanu tik tą žvilgsnį siųsti, tokį nematomą tiltą, o jie iš ateities atgal tokį pat nuties ir jie susitiks, tvirtai susirems vienas į kitą, lygiai ties drobės paviršiumi.
Kaip gera, kai vaikaičiai menininkai. Jie moka išpakuoti tą gumulą iš meilės ir ilgesio, nevilties ir sapnų suglamžytų, vėjo vėtomą, bet neperlyjantį, nenykstantį. Atpažįstamą tik ilgai spoksančiųjų į stiklinėlę. Taip ilgai, kad ima iš savęs jausti, kokiu judesiu ją imti, ir mes grįžtame per kartojimą. Viskas išnyks, o mes kartosimės kaip bangų mūša. Teptuku atkurs viską tiksliai. Taip miglotai, kaip ir visada buvo. Prieš pat užmigdami viską žinosime. Kai atsibusime, klausime: ką sapnavai? Ir pasakosime viską iš naujo. Laikas suksis kilpomis, matuosimės žvilgsnių toliais, susitiksime drobėse.
Sapnavau, kad Agnė Jonkutė susitiko su proseneliais, kartu lyg kompiuterio klavišus kabino paveikslus galerijoje. Vieni buvo kelio filmas (ta juosta drobių su bendru horizontu), kiti mažulyčiai (kaip Enter ir Escape), treti (didelis ir mažas, kaip pusė vaikų literatūros herojų porų) spindintys atspindžio auksu, ketvirti – labiau pavieniai, išsivaikščioję po erdvę, atskiresni. Penkti – tylūs indų portretai. Kilnojo švelniai it stiklą ar sėklas. Jose irgi nedaug matyti to, kas dar bus. Kelios formos, bet iš principo tokios panašios, bemaž vienodos. Neatidusis gali sužerti į delną kaip dulkes, numesti.
Sapnavau, kad jaudinausi, jog nesugalvotų kas, kad čia neutralaus dizaino dekoratyvi tapyba viešbučiams, kai stengiamasi nežadinti keliautojų impulsų, liūliuoti juos ramiam poilsiui, slopinti norą kenkt inventoriui. Kad tik nepagalvotų, jog Jonkutę domina abstrakcija, tokia bemaž pasenusi, istorinė tapybos forma, kuri kadaise buvo neapsakomai drąsi ir rodė aštrų, filosofiškai nusiteikusį protą, o vėliau save paskandino kartotėmis ir tik retų rečiausiai nuskamba gyvai. Nes menininkė kalba ne estetikas, o jausmą, laiką, kuris formų neturi. Kad nepagalvotų, jog ji tapyti tikroviškai nemoka, tai buria, mala, kaip daugybė drobių dažytojų, supratę, kad kelios geros gudrybės gana lengvai gali padaryti visiškai efektingą ir pritaikomą rezultatą. Nes moka. Pavyzdžiui, autoportretą pagal šv. Tomo pavidalą iš Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios nutapė taip, kad daug kas nori paliesti, o paskui klausia, ar čia fotografija perkelta (jį dar galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje). Aš noriu, kad taip nemanytų, kad geriau sustotų ir galvotų, nors užtektų sustoti ir spoksoti ilgai, tol, kol žvilgsnio tiltas įsirems į kitą, tau tiesiamą iš praeities ar ateities.
Paroda veikia iki spalio 15 d.
Parodos kuratorė Algė Gudaitytė
VVJ meno galerija (Vilniaus g. 39 / 6, Vilnius) dirba trečiadieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais, sekmadieniais 12–16 val.
