Miestas kaip kolekcija

Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias. Tas kasdienes galias, kurios padeda išlaukti, atsitiesti, pradėti iš naujo, pamatyti kitus – augti, nepaisant amžiaus. Visa tai prasideda nuo rengėjų dėmesingumo visiems festivalio dalyviams – nuo takelių žymėjimo, šventės kūrimo ir susitikimų su įdomiais autoriais rengimo. Visur meilė ir nulis pompastikos. Vaikai šito nevalgo. Vaikai čia turėjo iš ko rinktis. Buvo daug susidomėjusių veidų, ne visi visur tilpo, tad reklamos renginiui netrūksta, bet padėkoti ir perduoti, kad lauksime vėl – norisi.

Parodos bibliotekoje idėja – sutelkti dėmesį į miestą – susijusi su Vilniaus 700 metų jubiliejumi. „Retrospektyviai pažvelgę į vaikų literatūrą pastebėjome, kad miestas Lietuvos vaikų literatūroje yra gana reta tema, dar retesnė – vaikų iliustracijose. Ilgą laiką buvo manoma, kad saugesnė vieta vaikams augti yra gamta – ji draugiškesnė. Todėl subūrę tarptautinį kuratorių komitetą organizatoriai pakvietė dailininkes / -us iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos „į miestą pažvelgti iš laiko perspektyvos, matyti jo praeitį, dabartį ir ateitį, kartu pamatyti ir kiekvieno miesto unikalumą, kas jame vyksta, kaip gimsta istorijos“. Paroda buvo suskirstyta į tris struktūruojančias dalis: Miestas kaip gyvas organizmas (įvairiausi namai (spalvos, faktūros, linijos), gatvių tinklas, transportas ir jame veikiantys žmonės), Gyvenimas mieste (šventės ir kasdienybė (parduotuvės, amatai ir profesijos)), Nepažintas miestas (utopinis, nežinomas, traukiantis savo nepažinta įvairove, paslaptingas ir dar nematytas).

Manyčiau, kad skirstymas dalimis yra labiau sutartinis, nes nemažai kūrinių puikiai galėtų migruoti nepaisydami sugalvoto plano. Pasiūlyta matymo kryptis ir užuominos aprašymuose turbūt parankesnės vaikams, kurie paskaitę trumpą tekstą rastų ten klausimų, padėsiančių išžiūrėti beveik visada detalių kupinas iliustracijas. Kiekviena jų it kelionė, kur traukia įsižiūrėti į kampus, veidus, ornamentus ar langus. Už katės portreto (Anita Paegle) mažulyčiuose Rygos namo languose – dar mažesnės, bet atpažįstamos Kalėdų eglės, rymantys vaikai. Tada katino žvilgsnis įgauna dar daugiau paslaptingumo. Parodos vizualui panaudotame Līvos Ozolos kūrinyje „Miesto džiunglės“ languose apskritai pusė piešinio veiksmo: veši augalai, kaklus į gatvę tiesia žiūrovai, o stogais laksto kaminkrėtys. Bet šalia mikropasakojimų tarp medžių slepiasi tokio pat mastelio kaip namai tigras ar dryžuotas katinas. Šioje, atskiru kūriniu tapusioje iliustracijoje, kaip ir nemažoje dalyje kitų kūrinių, žiūrovų akys turi klaidžioti skirtingomis plotmėmis. Aukštyn – žemyn, seklyn – gilyn, pabanguoti tarpiniuose sluoksniuose, perfokusuoti žvilgsnį ir pamatyti kitą vaizdą. Toks akių sportas ypač ryškus Katarzynos Boguckos darbuose „Minia“, „Šurmulys“ ir „Spūstis“ ar neperkandama technika itin subtiliai sukurtame Ievos Babilaitės triptike „Vasaros nakties sapnas“.

Beveik neįmanoma visko pamatyti vienu metu ir kartu. Ir tai vis dėlto yra kažkokia tiesa apie pasaulį, ko gero, vienodai reikšminga ir vaikui, ir suaugusiajam. Aušra Kiudulaitė turi savo ištarą: rodo rodyklių ir nurodymų užknistą (bet vis dar kantrų) šunį ir patenkintą laisvai skrendantį paukštį, kuris rado niekieno nereguliuojamą oro kelią. Labai džiugina iliustracijų pamušale juntamas noras pasidalinti su vaikais (ir visais žiūrovais) savo pamatymais, perduoti svarbią informaciją, bet nėra noro pamokslauti, mokyti ar, kaip dabar politinėse kalbose madinga sakyti, „skleisti ideologiją“. Nors Boguckos sukurtoje baro scenoje sėdi du maloniai pečius apglėbę vyrai, jie neišsiskiria iš bendro ornamento, kaip ir paprastai gyvenime, – tai tiesiog miesto, gyvenimo dalis. Lygiai kaip visiškai natūralu matyti pirkinių ar šiukšlių maišus nešančius žmones, laidotuvių procesiją, remonto automobilį (puikūs Dominikos Czerniak-Chojnackos darbai), kitus paprastus ir sudėtingus dalykus bei reiškinius.

Daug stereotipiškesnės, vaizduojant suaugusiųjų gyvenimą, man pasirodė Adamo Pękalskio skaitmeninės tapybos miesto kompozicijos. Jos, regis, nyra iš kompiuterio srauto kramtomojoje gumoje įsivėlusio chaoso: ateiviai, godzila, kokteiliukai mane žavi mažiau – ne todėl, kad „nedvasinga“, o todėl, kad, nors aplinka ir sapniška, viskas labai nuspėjama ir saldoka.

Labiau įsimena varnos laipiojami stogai (Gundega Muzikante, „Kam priklauso miestas?“), nuojauta ar baimė, šokdinanti šešėlio rankas (Martynas Pavilonis, „Baisus kaimynas“), ar lankymasis prie prekystalių (Gosia Kulik, keturi darbai). 

Spoksodama į Kulik mėsininko vitriną pagalvojau, kad už stiklo išdėstytos mėsos pasiūla panaši į keistą vienos rūšies dalykų kolekciją. Po to ir Ingos Dagilės Katmandu eismo dalyvių automobiliai pradėjo atrodyti kaip kolekcija, Kauno senamiesčio pastatai – kaip eksponatai. Kitokie tapo ir Simonos Jurčiukonytės namai nameliai ant kalvų numeris 1 ir numeris 2. O paskui jau ir visi miestai, jų detalės išsiklojo į kolekcijas. Galiausiai mieste mes patys tampame paslaptingos kolekcijos dalimi, kur būti truputį kitokiam nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog įdomiau.

Vienu personažu į mus prabilo gal tik Ulla Saar – į pėdkelnes įmautas ir jose klasikiniu būdu pakratytas vaikas (kaip kitaip gumelė atsirastų arti pažastų?) ant rankos apsimauna žaislą – paukštį. Įvyksta „Susijungimas“ – šalia skraido tikri paukščiai, ji gali pamiršti tas nelemtas pėdkelnes, nuobodulį ar vienatvę, ji dabar paukštis. Ji gali per vaizduotę persikeisti į ką tik nori. Rimtų dalykų galima rasti parodoje.

Iš pradžių gal kiek suabejojau, ar čia būtinai turėjo patekti labai jau laisvo stiliaus, nuodingų spalvų Aleksejaus Naumovo „Keistas mėnulis virš Paryžiaus“, bet vėliau pamaniau, kad jo vaidmuo čia integruoti vaikams gyvą laisvę nieko nedailinti ir tą visai tik ką mano gintą poreikį įsileisti kitoniškumą. Nors po abejonių jis netapo favoritu, be jo parodai kažko trūktų, lyg scenai glotniai sušukuotam vaikui tos nepaklusnios garbanos.

Parodoje dalyvauja 20 kūrėjų: Ieva Babilaitė, Inga Dagilė, Simona Jurčiukonytė, Aušra Kiudulaitė, Martynas Pavilonis (Lietuva), Aleksejs Naumovs, Gundega Muzikante, Līva Ozola, Anita Paegle, Anna Vaivare (Latvija), Kärt Einasto, Ragne Hoog, Marja-Liisa Plats, Ulla Saar, Reda Tomingas (Estija), Maciek Blaźniak, Katarzyna Bogucka, Dominika Czerniak-Chojnacka, Gosia Kulik ir Adam Pękalski (Lenkija).

Paroda veikia Nacionalinės bibliotekos V aukšte iki 2024 m. sausio 11 d.

Parodos kuratorių grupė: dr. Jolita Liškevičienė (grupės vadovė, Lietuva), Silvija Tretjakova (Latvija), Anita Wincencjusz-Patyna (Lenkija), Ulla Saar (Estija). Parodos architektas ir grafikos dizaineris Povilas Vincentas Jankūnas. Parodos idėjos autorius Justinas Vancevičius