Kaip apversti tylą

Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai. Nors įprasta galerija persikūnijo tarsi į šiuolaikinio muziejaus rimtį su įspūdinga instaliacija (architektūriniai sprendimai Roko Valiaugos), norisi sprukti. Intuityviai pajaučiami parodos raktažodžiai (užtepta, užtamsinta, paslėpta, sunumeruota, sunkiai artikuliuojama) sukuria slėgį, ir nė neįsigilinus aišku, kad kalbėsime apie prievartą, traumą, keblią atmintį.

Parodą-instaliaciją galima patirti tik intuityviai, nieko neskaityti, leistis beveik po vandeniu, kuris irgi turi slėgį, spengia tyla, skaičiuojama tavo paties kraujo tvinksnių. Galima vartyti juodais dažais užlietus žemėlapius, paverstus tarsi knyga, jausti jų šiugždėjimą, tyrinėti, kaip dažai kitoje pusėje pro marlę išsilieja primindami tvarsčius ir sukrešėjusį kraują. Patirti siaubingą spėjimo sąstingį, kai negali nieko numatyti, kur paliktos tik kelios nuorodos iš nepilnų žodžių: kretin, piskis, apsuko, šviesa, ane.

Kiekviena trauma turi daug žodžiais sunkiai paverčiamos tylos, beveik visas smurtas – aplipęs šiurkščiais, suluošintais žodžiais. Tačiau jei liksime tik su vizualiniu patyrimu, nemėginsime įvardinti ir perdirbti to, ką matome, išsinešime gniutulą, gal net atsėlins kaltė, kad neskyrėme tam laiko. Šį kartą verta surasti pasakojimą. Dievaži, apstu meno kūrinių, kuriuose į veidą drebiama neapdorota trauma, lyg priekaištas ne tuo adresu, lyg pagalbos šauksmas, kuris žiūrovą tik apkartina, nieko neduoda ir pačiam autoriui. Čia visai kita situacija – menininkė asmeninę šeimos istoriją lėtai, nuosekliai išžiūri, transformuoja į universalų pasakojimą, su trauma (ir šeimos dokumentiniu palikimu) susėda ilgo pokalbio ir tada ateina pas mus, atnešdama parodą kaip struktūrą ir būdą ne tik susitvarkyti su išgyvenimų sudėtingumu, bet ir perkeisdama akcentus, perrašydama vidinę istoriją, taip nugalėdama tai, kas buvo primesta.

Taigi atsitokėję nuo pirmų įspūdžių turime rasti parodos tekstus surašiusios Agnės Narušytės menininkės pasakojimo dėmenis, iš kurių sužinome, kad „Briedžių sala yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tik vietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme ir praeitimi. [...] Menininkės Eglės Vertelkaitės tėvas buvo inžinierius-hidrotechnikas ir žinojo visus Lietuvos ežerus, ežerėlius, tvenkinius, kūdras, upes ir upelius, net kanalus, vaizdavo juos savo braižomuose žemėlapiuose, surasdavo ir „valdiškuose“, kuriuose visa Lietuva buvo suskirstyta į 44 rajonus. O laisvalaikiu kurdavo kryžiažodžius, kur griežtose konstrukcijose susikabindavo literatūriniai, istoriniai, geografiniai vardai, asmeninės patirtys ir laikmečio aktualijos.“

Taigi, tėvas tampa pasakojimo vedliu, jo gyvenimą lydėję dokumentai sudaro pasakojimo struktūrą. Bet jie nėra pateikiami kaip artefaktai istorijos muziejuje (dabar nemažai sovietmečiui skirtų ekspozicijų, kurios ir lieka daiktų rinkiniais, nors ir su labai daug lydinčio teksto), jie perdirbami. Dalis medžiagos tampa kadrų filmais: asmeniniai užrašai su numeriais paverstais Lietuvos plotais primena okupacinės valdžios biurokratinį šaltį, išdidintos žemėlapių detalės kartografinio dokumento skaitymą paverčia meniniu ir vertybiniu, primesti pavadinimai ima skaudėti, o daugybės tėvo paliktų fotojuostelių skenai įveda normalumo įspūdį. Nuotraukose iš tvarkingo ir gausaus archyvo į mus žvelgia kaimynai, kolegos ir giminės, miestai, kaimai ir kiemai, vaikai, arklys ir šuneliai, portretai ir grupės – atrodo kaip normalus tekantis gyvenimas. Toks, matyt, ir buvo, tik su nematomu dugnu.

Iš užfiksuotų akimirkų kamerai (nes ji amžinybei) nematyti, kad mylėta, senelio už kovas gauta žemė (eksponuojamas aptrupėjęs dokumentas) atimta, savos vietos paverstos kolektyvinėmis, pervadintos visokiais Lenino, Černiachovskio, Melnikaitės, Dzeržinskio, Kapsuko, Sniečkaus vardais. Nors nuotraukose yra regimas kaimų skurdas (menki pastatai, vežimai, apranga), komforto lygio kaita, vien nuotraukos galėtų leisti nostalgiškai idealizuoti vieno šaunaus hidrotechnikos inžinieriaus gyvenimą. Šis įspūdis labai ryškiai rodo, kad vienos medijos negana, labai reikalingas kontekstas. Kontekstą sudaro išdidinti ir užlakuoti tėvo kryžiažodžiai, kurie primena lietuviškų audinių raštus (ne veltui vieno tekstilinio paviršiaus nuotrauka atsiduria greta) ir turi kvietimo ieškoti to, kas paslėpta, gestą. Per mįsles jis tarsi užsimena, kad yra ko ieškoti; nori, kad mes spėliotume, rastume tikrus vardus. Juos geriausiai išsaugojo vandens telkiniai.

Sovietų Rusija su kolonizuotomis žemėmis elgiasi žiauriai, kaip ir su jų gyventojais. Kankinamai ilgai besitęsiantis Ukrainos užpuolimas, žalojimas skaudžiai tą primena. Šio karo kontekste Vertelkaitės paroda susminga dar giliau, nors sumanyta ji buvo ir brendo dar iki Rusijos atviros agresijos prieš Ukrainą pradžios. Analogijos tampa vienijančiu jausmu. Karais beveik visada siekiama perbraižyti žemėlapius: stumdyti linijas, keisti pavadinimus, kėsintis į išteklius. Vertelkaitės parodoje tėvo sukaupti Lietuvos žemėlapiai traktuojami kaip sužaloti (prievarta ištatuiruoti) kūnai, kuriuos ji gydo tušo mostu. Peizažai užlakuojami, jie irgi praranda naudingąjį funkcionalumą, išeina į savo gelmę. Kūriniai priešinasi užvaldymui, virsta mįsle, ir trauminė dusinanti tyla pamažu transformuojasi į nesutikimo, nepritarimo ir gijimo tykumą.

Dešinėje salėje „VISA LIETUVA (išrišta)“ ant sienų kūrinių kvadratai išdėstyti gana įprastai (priešais žiūrovą, skiriami tarpų ritmo), kairėje – „44 RAJONAI (išguldyta)“ – paklūsta erdvinių žaidimų logikai, lyg krintančios gyvatėlės klijuojasi viena prie kitos linijos, užpildo kampus, o viršutinėje salėje „NEGATYVAI pozityvais“ dėstymą perima kino ir teatro menų dvasia. Ši erdvė scenografiška. Apatinėse salėse daugiau paslapčių, nardinimo į juodumą ir paslaptis gestų, o palypėję rasime ir pristatytus personažus (mažutės tamsios šviesdėžės su tėvo ir senelio portretais, tėvo negatyvas), ir žemės perleidimo dokumentą, ir nuotraukų filmą bei iš ankstesnės parodos atkeliavusį darbą (menininkė mėgsta į naują parodą įtraukti ankstesnės kūrinį, taip lyg neria ryšį tarp jų) – nufotografuotos fotojuostų dėžutės, kur kvadratuose matyti ritinėliai ir jų numeracija ant dangčio. Briedžių sala – išdidinto žemėlapio fragmentas. Dar keli pavadinimai sureikšminti į kūrinį. O palubėje lyg televizorius kampu kabo sunkiai apčiuopiamas vaizdas. Įsižiūrėjus ryškėja geltoni pagiežingo klouno dantys, jis juokiasi tarsi Davido Lyncho filmuose neaiškios, nelemtos dvasios. Jis griauna beveik užčiuoptą aiškumą, saugumą radus pasakojimą. Įspėja, kad bet kada viskas gali pasisukti. Vis dėlto jis pralaimi prieš gintarinį spindulį. Kova niekada nesiliauja, bet mes prisimename savo vardus.

Paroda veikia iki spalio 21 d.