Pavėlavęs, bet įvyko

Patys žinote, koks sunkus dabar laikas koncertams, įvykiams, festivaliams, bet, keisčiausia, jie vyksta. Festivalis „Vilnius Mama Jazz“, negalėjęs įvykti pernai rudenį, nuskambėjo paskutinį gegužės savaitgalį. Prasidėjo 27 d. Lietuvos „džiazo kalinio“, fotografo Vytauto Suslavičiaus darbų paroda „Įkalinti džiaze“. Joje galima pamatyti Dmitrijaus Golovanovo, Arkadijaus Gotesmano, Liutauro Janušaičio, Gedimino Laurinavičiaus, Olego Molokojedovo, Vitos Rusaitytės, Skirmanto Sasnausko, Valerijaus Ramoškos portretus. Tai žmonės, kurie yra šios muzikos, tokio gyvenimo būdo „kaliniai“, dažniausiai savo noru. Vytautas jau daug metų juos fiksuoja ir kuria šią fotografijų seriją. Parodą galima pamatyti kavinės „Caffeine“ (priešais įėjimą į Rusų dramos teatrą, Teatro g. 1) languose iš vidaus ir iš išorės.

Tą pačią dieną 17 val. vyko tradicinė festivalio rubrika „Vilnius Mama Jazz paraštės“. O tai buvo pokalbis su Lietuvos džiazo žvaigžde, gyva legenda Petru Vyšniausku (kalbino Julijus Grickevičius). Apie šį muzikantą, Vyriausybės ir Nacionalinės premijų laureatą, žinome daug, bet buvo malonu sužinoti apie jo nemuzikinius pomėgius – fotografiją, medžioklę, knygų kolekcionavimą ir kt.

Na, o muzikinis „Mama Jazz“ prasidėjo dar po valandos, kvarteto „Katarsis4“ koncertu. Beje, pirmose kiekvieno koncerto dalyse skambėjo jaunųjų Lietuvos atlikėjų muzika. Kad „Katarsis4“  yra kvartetas – aišku, nes jį sudaro keturi muzikantai; ar tai džiazo kvartetas – nežinau, juolab ar tai saksofonų kvartetas? Vienas muzikantų per visą koncertą prie šio instrumento net neprisilietė. Jis grojo sintezatoriniais instrumentais. Armino Bižio, Kazimiero Jušinsko, Algirdo Janonio ir Danieliaus Pancerovo ketvertuko kuriama muzika laviruoja tarp struktūriškai laisvos improvizacijos, akademinės lietuvių muzikos ir dar kažko, dėl ko kiekvieną kartą suskamba vis kitaip. Savo muzikoje grupė naudoja ir netradicines saksofono garsų išgavimo technikas, ir buityje randamus daiktus. Vien vonelė ko verta...

Antrieji pasirodė Leonardo Pilkausko septetas „Birthday“ su vokaliste Kotryna Janutaite. Tai galbūt kiek bigbendinio skambesio specifikos turintis kolektyvas, grojantis daugiausia paties L. Pilkausko kompozicijas, pasižyminčias netikėtais kompoziciniais sprendimais ir filosofiniais momentais, improvizaciniais inkliuzais.

Pats koncertas, man atrodė, išsidėstęs augančia tvarka, o jo viršūne tapo Leonido Šinkarenkos „Jazz 4 N“. Muzikantų lygis ir patirtis jau nekelia abejonių. Jų technika, muzikinės emocijos, meninė raiška nepalieka abejingų. Tai, žinoma, muzikos legendų kvartetas. Vytautas Labutis muzikinį kelią kadaise pradėjo nuo akordeono, tačiau dabar jis puikus saksofonininkas, labai gerai valdantis klavišinius instrumentus. 1982-aisiais debiutavo P. Vyšniausko kvartete, vėliau grojo su Vladimiru Čekasinu, „Džiazo nublokštais“, taip pat su Vladimiru Tarasovu, Dainiumi Pulausku ir kitais talentingiausiais mūsų šalies muzikantais, be to, su Django Batesu, Maria Schneider ir kitomis džiazo garsenybėmis, dalyvavo ir ne viename tarptautinių projektų. Vytautas grojo Europos, Azijos, Australijos ir JAV festivalių scenose ne tik tradiciškesnę muziką, bet ir šiuolaikiškoms platformoms įnešdamas savitumo. V. Labutį galima išgirsti eksperimentinės, šiuolaikinės muzikos kolektyvuose. Jis taip pat mielai atlieka savitai aranžuotas lietuviško folkloro kompozicijas, dirbo indiškos muzikos projektuose. „Šviežio kraujo“ į kolektyvą įlieja saksofonininkas Janas Maksimovičius – tikras šio instrumento virtuozas, sugebantis meistriškai atskleisti savo instrumento grožį. Kvartete groja būgnininkas Linas Būda. Daugeliui džiazo gerbėjų Linas neatsiejamas nuo D. Pulausko kolektyvų, kuriuose grojo nuo pat 1994-ųjų ir kartu aplankė per 120 džiazo festivalių įvairiose pasaulio šalyse. Svarų indėlį lietuviško džiazo scenoje paliko L. Būdos bendradarbiavimas su Skirmantu Sasnausku. Na, o pats Leonidas Šinkarenka nepalieka jokių nežinomųjų. Tai didis menininkas, apie kurį mes pirmąsyk išgirdome 1981-aisiais, kai dar jaunas bosistas prisijungė prie Lietuvos džiazo klasiko Vladimiro Čekasino grupės, su kuria įrašė vieną įdomiausių Lietuvos džiazo įrašų „Nostalgija“.

Antrą dieną – gegužės 28-ąją – vyko du koncertai, po du pasirodymus. Pirmieji į sceną lipo grupė „SynThetika“. Tai trys jaunuoliai, su saksofonu, sintezatoriais ir būgnais pasiryžę sugriauti viską, kas griūna. Todėl ir grojo viską – nuo kompiuterinės muzikos iki repo. Buklete buvo parašyta, kad dalis jų iš Latvijos, o kiti iš Lietuvos.

Šio koncerto pažibos, žinoma, buvo Petras Geniušas su Liudu Mockūnu ir jų projektas „Vers la Flamme“, kurį scenoje dar padėjo realizuoti visa plejada gerų muzikantų: trimitininkas Mindaugas Vadoklis, trombonu ir eufonia grojantis Povilas Jurkša, tūbos virtuozas Simonas Kaupinis ir būgnininkas Donatas Razmus. Tiesa, jie grojo ne visas kompozicijas, bet tikrai buvo reikalingi. Kai kurie epizodai savo skambesiu atrodė gedulingi, bet buvo įdomu, gal tik kiek ilgoka. Turbūt nerasime muzikos žanro, kuriame P. Geniušas nebūtų aktyviai dalyvavęs ir puikiai pasireiškęs. Džiazo muzika irgi nėra išimtis. L. Mockūnas ir P. Geniušas – ilgamečiai scenos partneriai. Dar 2013-aisiais buvo pristatytas debiutinis jų albumas „Jūra Miške“, kuriame sugrotos šešios fantazijos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos motyvais. Tąsyk tai buvo naujais meniniais ieškojimais ir atradimais pulsuojantis sumanymas, kuriame puikiai derėjo dviejų itin savitų atlikėjų patirtys. Šįmet „Vilnius Mama Jazz“ klausytojams duetas pristatė antrąjį savo albumą, kuriame, kaip ir ankstesniajame, pagrindu išlieka klasikinės muzikos kūrėjų darbai. Šįkart tai ne tik Čiurlionis, bet ir Béla Bartókas, Aleksandras Skriabinas bei Bronius Kutavičius – viskas tarp klasikos ir džiazo.  Puikiai visiems pažįstamų kompozitorių kūriniai yra dekonstruojami ir sukonstruojami iš naujo, naudojant jau egzistuojančias arba spontaniškai atrastas muzikines technologijas.

Vakariniame koncerte pasirodė jaunas, tik 2016 m. susikūręs kolektyvas „Castor Stetson“, atliekantis gitaristo Deimanto Balio kūrybą, ir daugiau užsienyje nei mūsų šalyje koncertuojančio būgnininko Marijaus Aleksos ir multiinstrumentininko Pauliaus Kilbausko, pasižyminčio ypatinga garso fantazija ir estetika, duetas. Pagrindinis vaidmuo duete teko, žinoma, M. Aleksai.

Paskutinę festivalio dieną (29 d.) vyko du koncertai, prieš juos „Vilnius Mama Jazz paraštėse“ J. Grickevičius kalbino legendinį mūsų būgnininką virtuozą Vladimirą Tarasovą. Dieninį koncertą pradėjo Mindaugo Stumbro kvintetas, neseniai parengęs puikią programą „Inspirations“, kuri visai netrukus pasieks mus ir vinilo plokštelės pavidalu (bus atspausta Varšuvoje, ribotu tiražu), o kol kas šios programos galima pasiklausyti skaitmeninėse platformose Spotify ir Pakartot.lt. Nors man labai patiko šis įrašas, visgi muzikos geriau klausytis gyvai. Scenoje matėme gerai žinomus muzikantus M. Stumbrą (gitara), D. Golovanovą (fortepijonas), M. Vadoklį (trimitas), mušamaisiais instrumentais grojantį D. Razmų ir Denisą Murašovą (boso gitara). Koncerte skambėjo M. Stumbro kūriniai. Tiesiog sužavėjo jų susigrojimas ir tembrų susiliejimas bei garso charakteristikos su M. Vadokliu ir D. Golovanovu. M. Stumbras yra džiazo gitaristas, atliekantis bei kuriantis ne tik džiazo, bet ir akademinę šiuolaikinę muziką. Jis aktyviai koncertuoja Lietuvos ir užsienio džiazo scenose. Muzikinį išsilavinimą įgijęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, toliau tobulinosi ir 2019 m. Škotijos Karališkojoje konservatorijoje įgijo bakalauro laipsnį. Per kelerius pastaruosius metus M. Stumbras su savo muzika aplankė daugelį Europos šalių, grojo žinomuose džiazo klubuose ir festivaliuose. 2018-aisiais išleido debiutinį albumą ,,Our Kingdom“ („Mūsų karalystė“), kuris buvo puikiai įvertintas klausytojų ir muzikos kritikų. Gitaristas yra grojęs ir įrašinėjęs su gerai žinomais virtuozais.

Toliau koncerte girdėjome grupę „Juzt“, o po pertraukos scenoje pasirodė Nacionalinės premijos laureatai, įžymieji Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas su puikia vokaliste ir smuikininke Anna Čekasina. Jie pademonstravo ypatingo sudėtingumo ir muzikalumo kupiną projektą „Fantazijos pagal vienuolika Nietzsche’s strofų“, kuriame pagrindinis vaidmuo, ko gero, buvo skirtas Annai. Ji ir grojo, ir dainavo, ir vaidino, ir šoko.

Vakarinį koncertą pradėjo jaunatviškas kolektyvas, skambiai pasivadinęs „21st Century Quintet“. Jo lyderis saksofonininkas Davitas Avetisyanas gražiai naudojo armėnų liaudies muzikos motyvus. Na, o po jų į sceną išėjo šio koncerto ir, ko gero, viso festivalio pagrindinės žvaigždės – Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Eugenijus Kanevičius ir Arkadijus Gotesmanas su projektu „Tostas“. Šis improvizacinės laisvės kupinas kolektyvas nenustoja džiuginti ir stebinti. Vargu ar daug kas yra girdėjęs dainuojantį E. Kanevičių ar fortepijonu skambinantį P. Vyšniauską, o daro jie tai puikiai. Taip pat buvo labai įdomu išvysti A. Gotesmaną su gana kukliu mušamųjų arsenalu. Šiame festivalyje buvo unikalu išgirsti kolektyvą, atliekantį net tris bisus.

Muzikine prasme festivalis buvo įdomus ir tuo, kad jame girdėjome tik Lietuvos muzikantų pasirodymus. Belieka tikėtis, kad geresniais laikai sulauksime ir muzikos iš kitų kraštų. Karantino padarytus nuostolius festivalis įveikė, taigi palinkėsime sėkmės ir lauksime lapkričio mėnesio.