Kitokių tembrų banga

Akordeono Lietuvoje užmirštu instrumentu tikrai nepavadinsi. Čia jam skiriama nemažai dėmesio. Turime ir šiam instrumentui skirtą festivalį, ir nemažai gerų akordeonininkų, ir puikių pedagogų. O štai ir Vilniaus festivalis skiria jam, galima sakyti, atskirą koncertą. Vienas žinomiausių šio instrumento virtuozų yra, be jokios abejonės, Martynas Levickis, išgarsėjęs ne vien mūsų šalyje. Jo grojimo akordeonu technika ir meninis skonis išties nepriekaištingi. Groja jis laisvai, lengvai ir neginčijamai gerai. Tiesa, Vilniaus festivaliui jo ir saksofonų kvarteto „Signum“ parengta programa „Hommage a Astor“ sukėlė man tam tikrų klausimų: programa skirta didžiajam Argentinos bandonijos virtuozui ir kompozitoriui Ástorui Piazzollai, o joje – tik du nedideli jo kūrinukai... Bet M. Levickis paaiškino programos idėją: siekė parodyti autorius, susijusius su Piazzolla, jo amžininkus, sekėjus, o koncerto muzika buvo tokia nuostabi, kad visos pretenzijos labai greitai užsimiršo.

Esu amžinas Johanno Sebastiano Bacho gerbėjas, taigi jo galėčiau klausytis ir klausytis. O jo Orkestrinės siuitos Nr. 2 h-moll (BWV 1067) aranžuotė (sukurta pačių kvarteto narių) tikrai buvo įdomi, nors Bachas ir saksofonai, pripažinkime, skamba keistokai. Tačiau Bacho muzika šiame koncerte skambėjo linksmai, lengvai ir netikėtai. Kaip ir kitų autorių opusai, aranžuoti pačių saksofonininkų.

Man teko didelė laimė net kelis kartus gyvai girdėti Richardo Galliano koncertus. Čia jo muzika atrodė kitaip nei originalas, tačiau reikia žinoti, kad Galliano kuria ir groja mygtukiniu akordeonu, o M. Levickis grojo klavišiniu. Taigi turime ir tembrų skirtumus, be to, kūrinio „Opale concerto“ originalas parašytas tikrai be saksofonų.

Visai malonu buvo išgirsti M. Levickio solo akordeoną. Skambėjo dvi dalys iš prancūzų kompozitoriaus Francko Angelis kūrinio „Impasse“. Opusas parašytas sunkiu kompozitoriaus gyvenimo periodu, tad dvelkė nelinksma nuotaika. Vienoje iš dalių suskambo nemažai minimalistinės muzikos elementų. Kita buvo gerokai tradiciškesnė. Temperamentingus Alberto Ginasteros „Tris Argentinos šokius“ atliko tik saksofonų kvartetas.

Šiemet minime Piazollos gimimo šimtmetį. Sakoma, kad jis yra tango nuevo pradininkas, tačiau jo kompozicijos tradicinį tango nedaug teprimena. Gal čia ir yra tas naujumas. Nors Piazzolla karjeros pradžioje grojo tradicinį tango, vis labiau linko prie to, kad tango skirtas ne šokiui, o klausymuisi, scenai. Jo kompozicijos grindžiamos džiazo ir klasikine formomis su visiškai nauju harmoniniu ir ritminiu garsynu, bet ir ryškiu muzikinių emocijų pasauliu. Čia nėra bijoma aštresnių disonansų ar staigių tempo ir metro permainų. Čia skiriama daug vietos nenutrūkstamai improvizacijai. Koncerte skambėjo Piazzollos „Solitude“ („Signum“ aranžuotė) ir „Escualo“ (Izidoro Leitingerio aranžuotė).

Ir kaip puikus desertas suskambo Dominikos Respublikos pianisto ir kompozitoriaus Michelio Camilo kūrinys „Caribe“ (I. Leitingerio aranžuotė). Žinoma, publikai pavyko išprašyti ir vieną bisą.

Šiame Vilniaus festivalyje M. Levickio partneriais tapo saksofonų kvartetas „Signum“: Blaž Kemperle (sopraninis saksofonas), Hayrapet Arakelyan (altinis saksofonas), Alan Lužar (tenorinis saksofonas), Guerino Bellarosa (baritoninis saksofonas). Šis 2006 m. Kelne (Vokietijoje) susibūręs ansamblis laimėjo keletą konkursų, pasirodė „Carnegie Hall“ salėje Niujorke, o Europos koncertų salių organizacijos (ECHO) įteiktas „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimas jiems atvėrė kelius į daugelį kitų prestižinių Londono, Vienos, Amsterdamo, Kelno scenų. Neseniai „Signum“ buvo apdovanotas kaip geriausias ansamblis prestižiniame Vokietijos festivalyje „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“. Asmeniškai man labiausiai patiko baritoninio saksofonininko muzikavimas. Prisipažinsiu, kad esu labiau įpratęs girdėti džiazinį saksofonų tembrą, bet šis – klasikinis – manęs nešokiravo ir patiko. Malonu, kad paskutiniame programos kūrinyje saksofonų tembras, priklausomai nuo kūrinio stilistikos, šiek tiek pasikeitė. Visada galima sutikti arba ne su išgirstomis gana drąsiomis ir neįprastomis vieno ar kito žinomo kompozitoriaus kūrinių aranžuotėmis, bet čia jau muzikų pasirinkimas. O jis buvo originalus ir gana neįprastas. Koncertas paliko tikrai gerą įspūdį ir, manau, šis neįprastas atlikėjų bendradarbiavimas buvo visai vykęs.