„Skamba skamba kankliai“ netradiciškai

Šiemet, kaip žinome, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ oficialiai neįvyko, svečiai iš užsienio neatvyko, tačiau keli neoficialūs ir beveik neskelbti renginiai nuskambėjo gyvai ir internetu. Nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus instrumentinio folkloro specialisto Arūno Lunio suburti penkių geriausių Vilniaus instrumentinių grupių „Duja“, „Vydraga“ „Ratilai“, „Griežikai“ ir „Nalšia“ muzikantai gegužės 30 d. 12 val. pagerbė šiais metais neįvykusį tarptautinį folkloro festivalį, kuriame paskutinį gegužės šeštadienį būdavo tradicinių kapelų ir pavienių muzikantų koncertas „Grajik, muzikėla!“. Dabar koncertui teskirta 20 minučių, o po to iš prie fontano įtaisytų garsiakalbių ėmė sklisti „tikroji“ muzika: „Laiko nesustabdyt“, „Ūdrio daina“ ir kiti populiarūs įrašai. Nors kapelų muzikantai pasirodymą pradėjo tiksliai kaip numatyta, pagroti spėjo tik po polkelę ir valsiuką. Visų grupių bendrai atliekamą valsą teko groti jau triukšme. Nežinau, kas dėl to kaltas, na ir ne laikas kaltų ieškoti, jau nieko nebepakeisi. Po trijų mėnesių be folkloro visas pasirodymas praėjo su didžiuliu entuziazmu, iš širdies ir iš tikrųjų. Susirinko šiek tiek folkloro entuziastų ir praeivių, kurie muzikantus puikiai žinojo ir juos palaikė. Koncertas buvo filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas festivalio „Skamba skamba kankliai“ feisbuko paskyroje, tiesa, beveik pusė jo praėjo visai be garso...

Žinoma, „Kankliai“ šiemet neskambėjo taip garsiai ir plačiai, kaip esame įpratę, tačiau ir esamomis sąlygomis buvo paminėti. Tą pačią gegužės 30 d. 14 val. įvyko ir antras koncertas – solistų bei duetų pasirodymas „Čiulba čiulbutis“. Tai yra taip pat viena iš tradicinių festivalio dalių, kurioje dalyvavo gerai pažįstami folkloro atlikėjai: Veronika Povilionienė, Rytis Ambrazevičius, Janina Bukantaitė, Eglė Burkšaitytė, Veronika Pilipavičienė, Loreta Sungailienė, Audronė Vakarinienė su savo atžalomis Austėja bei Martynu, Darius Mockevičius su sūnumi Martynu, atskirai padainavo jo dukra Neringa. Debiutavo Eglė Česnakavičiūtė su Roku Kašėta. Koncertavo ir nuolatiniai šio renginio dalyviai: Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai, „Vilnelės“, „Vilniaus dzūkulių“ ir kitų sostinės kolektyvų dainininkai. Koncerte atliktos vienbalsės, dvibalsės ir heterofoninės dainos autentiška, postfolk bei kitomis manieromis. Kadangi koncerte dalyvavo daug jaunimo, skambėjo visi minėti žanrai, o dar ir folkdžiazas. Nuo jo ir pradėsiu. Šiam žanrui atstovavo puiki folkloro specialistė – dr. Toma Grašytė-Jegelevičienė su kanklėmis ir su žinomu Lietuvos muzikantu, kompozitoriumi ir pianistu, savo šešuru Alvydu Jegelevičiumi. Skambėjo nuostabiai gražiai sukurta ir atlikta kompozicija pagal liaudies dainą „Tu mano seserėle“, kuriai, kaip ir visoms liaudies dainoms, būdingas subtiliai išreikštas jausmingumas, švelnus, lyriškas balso ir instrumentų skambėjimas, kurio įtampą kiek palaikė improvizacijos klavišiniu instrumentu. Autorinėms kompozicijoms pagal liaudies dainas (postfolk) priskirčiau Gedimino Žilio „Atskrido sakalėlis“. Muzikiniai Gedimino pasirodymai solo ir su grupe „Atalyja“ man visada labai patinka.

Dar postfolk manierai, manyčiau, gražiai atstovavo Jurga Dūdienė ir Miglė Muknickienė, savitai padainavusios dainą iš Aukštadvario „Už aukštųjų kalnelių“, bei kai kurios kitos jaunosios dainininkės.

Klausantis solinio ar duetų dainavimo išryškėja ne tik dainų vingrumas, bet ir atlikėjų balso, charakterio savitumas. Visiškai autentišką dainavimą demonstravo Veronika Povilionienė, Rytis Ambrazevičius, Veronika Pilipavičienė, Eglė Burkšaitytė, Janina Bukantaitė. Jų atliekamos dainos nuskambėjo paprastai, bet labai gražiai. Profesorių dr. Rytį Ambrazevičių priskyriau prie autentikos, tačiau jis yra toks originalus, daugiabriaunis muzikas, dainininkas, kad kiekvienas jo išgaunamas garsas galėtų būti priskirtas skirtingai manierai.

Kiek vėlyvesnę autentiškumo manierą pasirinko Loreta Sungailienė, Eglė Česnakavičiūtė, Adelė Vaiginytė, Žydrūnė Nutautienė, Milda Pieškutė, vakarą vedusi Julija Vilkaitė, Audronė, Martynas ir Austėja Vakarinai. Jų dainose ir balsuose galėjai rasti postfolkloro ar improvizacinės muzikos elementų. Man labai patiko su Egle Česnakavičiūte dainavęs Rokas Kašėta. Puikus balsas, išradingas jo derinimas prie partnerės ir, žinoma, manieros žinojimas. Buvo nemažai ir visai dar jaunų dainininkų – sesės Liucija ir Elzė Vaicenavičiūtės, Neringa Mockevičiūtė, Martynas Mockevičius. Galbūt ne visai gerai parinktas ir ne visai vaikiškas jų repertuaras kai kuriuos šiek tiek trikdė. Puikiomis atstovėmis gali pasigirti ir grupės „Ratilio“, „Vilniaus dzūkuliai“, „Virvytė“ ir kitos. Atsiprašau tų, kurių nesuminėjau, bet jų buvo tiek daug!

Renginys praėjo labai sklandžiai ir gražiai. Jį puikiai vedė Julija Vilkaitė, o dainininkus surinko ir į eilę surikiavo Marija Liugienė. Ačiū visiems!